Vaikščiojant gatvėmis ne tik Lietuvoj, man gražu išgirsti grojant gatvės muzikantus, vaidinant gatvėje. Nebūtinai profesionaliai, bet svarbu - nuoširdžiai. Ačiū dievui jau baigia išnykti „muzikavimo" (dažniausiai kabutėse!) ir elgetavimo hibridas. Sėdi koks neaiškus, susivėlęs tipelis tarpuvartėj, brazdina išderinta gitara ir dainuoja neaiškia kalba, nežinia ką, o du draugeliai-lės, dresiruotų beždžionių vaidmeny: laksto aplink su kepure ir prašinėja pinigų - paremkit gatvės muzikantus. Žmonės susigūžę lekia tolyn, arba numeta monetą kad greičiau atsikabintų. Kaip įkyri reklama... Juk sustoti ir paklausyti privers jei ne šaunus, tai bent nuoširdus grojimas. Norėčiau, kad anas, iš rytų ko gero, atėjęs paprotys liktų tik nereikšmingu prisiminimu.