LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Istorijos Straipsniai Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (3)
Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (3)
Apie bliuzą ir kitą gerą muziką! - Straipsniai

Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (3)

Antroji dalis čia

Besigilinant į, atrodo, neišsemiamas eksperimentinės muzikos gelmes (vien jau Lietuvos!), vis nyksta ribos tarp stilių. Ir žmogus, kuriantis tai, kas nėra popsas ar įprasta radio friendly muzika, nebetelpa į terminologijos rėmus. Nagrinėjant naujausios muzikos kūrėjų darbus, pastebiu tendenciją – akademikai prieš alternatyviuosius kūrėjus. Tiesa, priešprieša labiau teorinė, dažniausiai eksperimentininkai sugeba suderinti abu kūrybos polius. Norisi plačiau panagrinėti, koks santykis tarp šių dviejų tariamų (ar tikrų?) „priešininkų“.

 

Eksperimentininkai, einantys lynu

Iš pradžių apibrėžkime, kas yra kompozitorius. Atrodo, šis žodis toks pažįstamas, „iki skausmo“ aiškus, bet aš pasakysiu – stereotipams skelbiu griežtą NE! Pagal vieną apibūdinimų, kompozitorius – tas, kuris rašo muziką tam tikra notacijos sistema, kad kiti ją galėtų atlikti. Tarp kompozitoriaus ir muzikanto – bedugnė: muzikantas, išmanantis tam tikrus muzikos instrumentus, jais improvizuoja, ir, vaizdžiai kalbant, spjauna į kompozitoriaus nurodymus, nes esmė – improvizacija.

Kompozitorius, muzikantas, garso menininkas, - tarp šių terminų pasiklysti labai nesunku. Ir štai kodėl. Šiais visuotinės muzikos komercializacijos laikais, kuriuos drąsiai galėčiau pavadinti muzikine Apokalipse (nors, kaip sakoma, aušra ateina po didžiausios tamsos), daugelis kūrėjų, tiksliau eksperimentininkų, neretai kuria fluxus principu – kaip (auto)ironiją Jie kuriami arba siauram gerbėjų ratui, „savai chebrai“, arba tiesiog patiems sau.

Būdingiausiais šios hipotezės įrodymais galėtų būti tokie kūrėjai kaip Darius Čiūta, Gintas K, Arturas Bumšteinas, Raimundas Eimontas, Gytis Skudžinskas.

Štai diplomuotas kompozitorius A. Bumšteinas, Lietuvos muzikos akademijoje 2007-aisiais gavęs šios garbingos profesijos vardą už simfoniją „Verbatim“, neseniai viename privačiame pokalbyje pareiškė, jog ketina ją perdaryti, o šiuo metu kuriąs naują albumą, „metų kūrinį“, kuris būsiąs skirtas tik jam pačiam.

Tai nėra kažkas itin originalaus. Prancūzų kompozitorius, synth pop/new age muzikos guru, Jean Michel Jarre‘as (g. 1948) 1983-iaisiais sukūrė albumą Musique pour Supermarché („Muzika supermarketams“), kurio tebuvo padarytas vienintelis egzempliorius. Taip J. M. Jarre‘as parodė pasišlykštėjimą muzikiniu verslu. Albumą kompozitorius vienintelį kartą leido transliuoti stočiai „Radio Luxembourg“, o tada pardavė vienintelę kopiją aukcione.

Lietuvoje dar originalesnis atvejis susijęs su D. Čiūta. Jis sukūrė kompoziciją Sound („Garsas“), kurios nebuvo padaryta nė vienos kopijos! Esmė ta, kad menininkas specialia technologija tiesiog ant vaizduoklio piešė žodį Sound, o kompiuterinė programa vaizdą pavertė garsu. Anekdotinė situacija - paprašius įrašo (dar nežinant jo sukūrimo aplinkybių), D. Čiūta linksmai atsakė: „Tai aš tau jį nupiešiu“.

Žinoma, čia galima būtų paminėti ir gausybę užsienio šalių bei Lietuvos atlikėjų, kurių kūriniai iki šiol tebėra tik internete, jie tyčia neleidžiami kompaktinėse plokštelėse, tuo tikslu įkūriami specialūs internetiniai tinklapiai – leidybiniai[1] bei informaciniai[2].

Tarp ribotumo ir begalybės

Tačiau be šių ribinių reiškinių pastebimi ir naujo sound art („muzikos meno“) suvokimo požymiai. Ko gero, aiškiausiai jų visumą apibrėžė Gintas K savo naujausiame albume, kurį itin originalioje pakuotėje (kaip mini-CD) išleido žinoma Vokietijoje leidykla „Retinascan“[3] (beje, jos devizas irgi atspindi postmuzikos koncepciją – We don‘t use barcodes. The sound of Individualism, „Mes nenaudojame brūkšninių kodų. Individualizmo garsas“, - kitaip tariant, šis produktas nėra komercinis), „Elementary Particles“: „Kiekvienam amžiui – savi instrumentai, o instrumentai turi savo tembrą. Kompiuteris tapo pagrindiniu mūsų laikų instrumentu. Sinusoidinės bangos[4] ir baltasis triukšmas[5] – štai kokie tembrai dabar dažniausiai generuojami. Sukūriau podcast‘ą[6] naudodamas penkis komponentus ir jų simbolines reikšmes: 145 Hz ir 235 Hz sinusoidines bangas, kurios yra vyro ir moters kalbos dažnio vidurkiai ir simbolizuoja harmonija; baltąjį triukšmą – disharmoniją; 80 Hz sinusoidines bangas, kurios patenka žemiau žmogaus girdimumo ribos – tai simbolizuoja pragarą; 10 000 Hz sinusoidines bangas, kurių žmogaus ausis jau nebegirdi – rojų. 80 ir 10 000 Hz atskleidžia muziką kaip begalybę ir žmogų kaip ribą ir tuo pačiu parodo, kad iš savo ribotumo žmogus gali sukurti begalybę“.

20 minučių trunkantis minialbumas „Elementary Particles“ sudarytas iš įvado, pabaigos (intro, outro) ir keturių dalių-elementų (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs), kurios simbolizuoja Žemę ir žmoniją. Ritmas – pagrindinė gyvybinė jėga ir visų elementų pagrindinė sudedamoji dalis.

„Ar ši koncepcija reiškia, kad stengiuosi sukurti sferų visatą?“ – retoriškai klausia Gintas K. Ir atsak „Ne. Ar tai reiškia, kad koncepcija svarbesnė už muziką? Žinoma, ne. Tai gal tai reiškia, kad muzika yra aukščiau visko? Tačiau muzika šiais laikais neegzistuoja... tėra garso menas“.

Pasiteiravus kūrėjo, ką jis manąs apie neretus bandymus supriešinti „akademikus“ ir „alternatyviuosius kūrėjus“, Gintas K atsako be užuolankų: „Garso mene nėra jokio skirtumo, ar tu turi akademinį išsilavinimą, ar ne“.

Tačiau nors iš Marijampolės kilęs Gintas K kuklinasi, šis žmogus – pirmasis Lietuvoje industrial stiliaus kūrėjas (pavadinimu „Modus“ jis išleido du albumus), išleidęs daugybę albumų ir kūrinių (paskutinis jo pasiekimas – dalyvavimas kultinio alternatyvios muzikos žurnalo „The Wire: Adventures in Modern Music“[7] dvidešimtmečio proga surengtame festivalyje „Altantic Waves“ Londone; ta proga buvo išleista dviguba kompaktinė plokštelė, kurioje skamba ir muzikanto iš Lietuvos kūrinys „Lovely Banalities“) įvairiose pasaulio šalyse, su savo muzika apvažiavęs kone pusę pasaulio[8]. „Su bendraminčiais užsienyje (ar egzistuoja internete „užsienio“ sąvoka?) nuolat bendrauju – interesų ir klausomos/kuriamos muzikos kontekstas yra tas pats: ar aš gyvenu Lietuvoje, ar kitas gyvena Australijoje. Scena yra globali. Su įvairiausių mailinglist‘ų, forumų pagalba, radijo laidų, podcast‘ų, broadcast‘ų dėka  gali stebėti/dalyvauti įvykiuose, festivaliuose tiesiogiai įvairiose pasaulio vietose, net neišeidamas iš savo kambario. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje tiek paplitusi, kad kartais ji vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad aš Lietuvoje ar žmogus Australijoje, turintis kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantis tuos pačius dalykus, gali panašiai groti. Ta prasme kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu. O pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme“[9].

Gintui K tarsi antrina menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis: „[...] skaitmeninės technologijos išstumia analoginius įrašus. Erdvės ekvivalentiškumas jau nebėra svarbus reprezentacijos matas. Visos reprezentacinės formos (vaizdas, raštas, garsas) yra priskiriamos dvinarės ženklų sistemos algoritminėms manipuliacijoms. Visa erdvė tampa abstrakčia apskaičiuojama erdve. [...] Audiovizualinėje kultūroje skirtumas tarp originalo ir kopijos praranda svarbą, nes nebėra originalo arba centralizuoto prasmės ar modelio šaltinio“[10].

Galbūt būtent todėl daugelis eksperimentininkų ir trina ribas tarp stilių ir jų kūrinių tiražo kiekis nebėra svarbus? Panagrinėkime konkrečius atvejus.

Vaizdagarsiai ir kariljonai

Vienas įdomiausių pastarųjų metų Lietuvoje pasirodžiusių eksperimentinės muzikos albumų – per 2007-ųjų Kalėdas R. Eimonto ir žymaus Kauno roko muzikanto (bosininko bei gitaristo), kompozitoriaus, televizijos operatoriaus, fotografo Alfos Paurazo (1957-2006), mirusio nuo sunkios ligos, dar 1997-aisiais darytas įrašas, pavadintas „Alfa+Raima=Vaizdagarsio projekcijos“. Šis kūrinys unikalus daug kuo. Pirmiausia tuo, jog albumo tiražas – vos 50 egzempliorių. Jo viršelis pieštas nežinomo klausytojo. 50 minučių trunkiančiame kūrinyje skamba A.Paurazo bosinė gitara, elektroniniai garsai, R. Eimontas groja elektrine gitara, dainuoja, naudoja juostinį magnetofoną kaip muzikinį instrumentą. Jiems padeda garsus Kauno muzikantas Ričardas Ivanauskas, dar žinomas slapyvardžiu Skardas, taip pat kūrinyje savo eiles skaito poetė Erika Drungytė.

„Vaizdagarsio projekcijos“ sukrečia nuoširdumu, pranašišku prisilietimu prie gyvybės ir mirties, tai – improvizacija, kurioje ribos tarp kompozitoriaus ir muzikanto (kūrėjo/atlikėjo) išnyksta. Kadangi įrašas darytas dar 1997-aisiais, galima būtų teigti, jog tai – pirmasis Lietuvoje audio-video-poetinis kūrinys (kitas šio iki šiol reto mūsų šalyje stiliaus kūrinys – 2005 metais pristatyta Gabrielės Labanauskaitės kompaktinė plokštelė „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj“[11]).

Unikalaus leidinio sumanytojas R. Eimontas (g. 1965), kalbėdamas apie šiuolaikinės muzikos situaciją Lietuvoje, yra nusiteikęs pesimistiškai. „MUZIKINĖS KULTŪROS LIETUVOJE NĖRA! Tikros, visavertės (labai negražus žodis) muzikinės kultūros. [...] Žinoma, turime gana aukštos kokybės klasikinę atlikėjiškąją tradiciją, rimtas akademines įstaigas – muzikos mokyklas, konservatorijas, Muzikos akademiją, filharmonijas, kelis neblogus muzikinius kolektyvus… Tačiau tai tik nedidelė dalis tų „formų ir sistemų“, kurių visuma ir sudaro bendrą valstybės muzikinę kultūrą. [...] Turime šiokias tokias salytes be jokių garso, apšvietimo įrangų, „prieštvanines“ muzikines bibliotekas, badmiriaujančias fonotekas ir t. t. O ir pati pedagoginė sistema sustabarėjusi ir pasenusi. Praktiškai neegzistuoja muzikinis švietimas. (Sąrašą galima tęsti.) Lietuvos Respublikos muzikinės kultūros elementai padriki, neorganizuoti ir nesukomplektuoti. Privalu turėti ir disponuoti ne tik muzikos mokyklomis bei filharmonijomis, bet ir moderniomis koncertų salėmis, įrašų studijomis, natų ir įrašų leidybos kompanijomis, muzikinėmis radijo ir televizijos laidomis bei muzikine spauda, operatyviai plečiamomis fonotekomis, muzikinės literatūros bibliotekomis. Be to, visos šios bazės privalėtų būti aprūpintos šiuolaikinius standartus atitinkančiomis techninėmis priemonėmis. Tačiau praktiškai nėra nei rimtų muzikos leidybos leiblų, nei muzikinės spaudos, nei operatyvios ir kompetentingos kritikos, šviečiamųjų televizijos ir radijo programų... [...] ... Nors net pats elektroninės ir juostų muzikos pradininkas bei teoretikas Johnas Cage’as perspėjo, jog plokštelės turėjimas visiškai nereiškia muzikos „turėjimo“, muzikinės informacijos „liūto dalis“ mus pasiekia būtent įrašais. [...] Lietuviškosios muzikinės kultūros autonomiškumą nuo įvairių lobistinių grupių ir valdiškų organizacijų įtakos labai sustiprintų nepriklausomas kūrybinę muziką leidžiantis leiblas. Tuomet ne tik Kompozitorių sąjungos proteguojami ir valdžios remiami „akademikai“, bet ir kiti kūrybiniai muzikai – džiazmenai, rokmenai, improvizuotojai bei elektronikai – galėtų išleisti savo darbus lygiomis teisėmis“[12].

Priminsiu – pats R. Eimontas yra „akademikas“ tikrąja to žodžio prasme: jis – kompozitorius, atlikėjas, improvizatorius, studijavęs chorvedybą, fortepijoną ir kompoziciją Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. 1988 metais jis buvo paskirtas Kauno miesto varpininku, vėliau įkūrė eksperimentinės muzikos grupę „N!N!N!“. R. Eimontas – vienas nedaugelio Lietuvoje kariljonininkų[13], šio meno mokęsis Nyderlandų kariljono institute Dordrechte. Įrašęs keliolika eksperimentinės muzikos albumų, R. Eimontas 2006-aisiais kartu su tarptautinės asociacijos „Eurocarillon“ prezidentu, Amsterdamo, Dordrechto, Ede ir kitų miestų kariljonieriumi, Grootegasto evangelikų reformatų bažnyčios vargoninku Boudewijnu Zwartu, įrašė originalią pirmąją ir bene vienintelę pasaulyje elektroninės ir kariljono muzikos studijinę kompaktinę plokštelę „Skambesio virsmas – Chime‘s change“. Ji Nyderlanduose buvo sutikta su didžiuliu susižavėjimu. 77 minučių albumas nuteikia meditatyviai, nors iš pirmo įspūdžio gali būti trankus – R. Eimontas jame skambina ne tik kariljonu, bet ir elektrine bei bosine gitaromis, klavišiniais instrumentais ir visą medžiagą perdirbęs kompiuteriu.

Pasak J. Dobriakovo, R. Eimontas Lietuvoje – „labiausiai „improvizuojantis“ eksperimentinės elektronikos scenos dalyvis, dažnai pristatantis psichodelinei improvizacinei muzikai artimus gyvus, laisvai ir intuityviai besiplėtojančius elektroniškai apdorotų ir deformuotų gitaros ar smuiko garsų setus“[14].

Itin verti dėmesio R. Eimonto albumai, kurių, deja, muzikos prekių parduotuvėse nerasime, - „Schönbells“, „Re-Guitar“, „Hippy Hope“, „Pure Sound Shine“, „Lo-Fi Guitar“, „Guitarpad“, „Duo for Bell“ ir kt.

Apie skalbėjas ir slenkantį smėlį

Vienas įdomiausių eksperimentininkų Lietuvoje – G. Skudžinskas. Jį, kaip ir aukščiau minėtus kūrėjus, galima pavadinti garso architektu. Kartu su Dariumi Gerulaičiu jis 1994 metais sukūrė pasaulyje pripažintą grupę intriguojančiu pavadinimu „ŠALIkaPALIKAU“, vėliau ji buvo pavadinta „Ensemble SP“. Šios grupės muzika – itin originali, sugerianti aplinkos garsus, tiesiog „suvalganti“ visą mus supantį pasaulį ir priversti mus vėl ir vėl nustebti jo keistumu.

Beje, „Ensemble SP“ albumas „Ex.Implicit“, kurį daugelis užsienio muzikos kritikų vadina bene geriausiu grupės kūryboje, tiražas – vos 33 egzemplioriai.

Tačiau G. Skudžinskas (dar žinomas slapyvardžiu GyS) stebina ne tik tuo. 2004 metais Klaipėdos kruizinių laivų terminale vykusiame tarptautiniame Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalyje pristatė multimedijos kūrinį „Skalbėjų muzika“. Šis audiovizualinis projektas įrašytas kartu su vienu gabiausių šalyje eksperimentininkų Donatu Bielkausku (dar žinomu slapyvardžiais Donis, d.n.s.) ir nedideliais elektriniais motoriukais, buitiniais daiktais, įgarsintais kontaktiniais mikrofonais grojančiu Valdemaru Manomaičiu. Taip pat tik draugams ir kolekcionieriams skirta kompaktinė plokštelė – konceptuali. Jos idėją G. Skudžinskas apibūdina taip: „Rankomis tekėjo vanduo, nusinešantis su savimi visas patirtis, įkalčius ir prisiminimus, prikeldamas kūdikiškam nekaltumui ne pirmą pavasarį skaičiuojančius marškinius. Taurus vanduo ir tobulai įvaldyti mechaniški judesiai akimirksniu naikino atmintį. Menininkai pristato instaliacijos ir elekroakustinių kompozicijų projektą, kuriam panaudojami specifiniai garso ir vizualizacijos elementai – sudžiaustyti ir varvantys šlapi skalbiniai“.

G. Skudžinskas – ir profesionalus dizaineris bei fotografas. Neseniai jis ėmė kurti ambient stiliaus muziką, pasivadinęs „Sable Mouvant“ (pranc. „slenkantis smėlis“). 2006 metais šis projektas išleido albumą „Bridge that Leads Nowhere“ („Tiltas, vedantis į niekur“), kuriame – gilus, tamsus ir „klampus“, bet tuo pačiu skaidrus kaip dykumų rožė skambesys.

Besiplečiančios ribos

Pasak menotyrininko ir kompozitoriaus T. Bajarkevičiaus, garso meno sąvoka nusako tarpdisciplininio pobūdžio menines praktikas, atveriančias įvairialypes garso panaudojimo strategijas. „Jų kompleksiškumą sąlygoja persipynę muzikos, vizualiųjų bei performatyviųjų menų, konceptualaus meno kontekstai. Svarbiausiomis paradigmomis, vienaip ar kitaip realizuojamos garso meno praktikose, laikytinos šios meninės strategijos: garso struktūrų orientavimas į sensorinius – fizinius pojūčius; akustinė erdvės architektūra, išnaudojanti garso dizaino principus; garso dokumentacija lauko įrašų, fonografijos priemonėmis; skaitmeninių technologijų priemonėmis atliekamų garso kaip mediumo tyrimai. Šias strategijas pagrindžia materiali, fizinė garso prigimtis, jo erdvinės-akustinės savybės, aplinkos garsų struktūrose slypintis naratyvas. Šie garso meno sampratą pagrindžiantys principai, suformavę paskutinio dešimtmečio tarptautinį kontekstą, atsispindi ir su garso menu sietinose Lietuvos menininkų praktikose“[15].

Beje, garso meno sąvoką daugiau kaip prieš 40 metų pradėjo naudoti amerikiečių perkusininkas Maxas Neuhausas (g. 1939). Jis kūrė savo meno formas ir garso meną anonomiškai, stebėdamas, kokia žmonių reakcija. Vienas paskutiniųjų menininko projektų – „Auracle“, kurio esmė – bet kas gali 24 valandas per parą bendrauti garsais internetu.

Kaip matome, garso menas, eksperimentinė muzika tampa globalia, jos ribos vis plečiasi. Tačiau, anot vieno žymiausių ir įtakingiausių dabarties filosofų, svarbiausio hermeneutinės filosofijos kūrėjo Hanso-Georgo Gadamerio (1900-2002), daugelis šiandienos menininkų bei jais sekančių estetikos teoretikų mano, kad kūrinio nebėra. Tačiau mąstytojas nesutinka. „Hermeneutinis kūrinio tapatumas glūdi kur kas giliau. Patiriant ir vertinant estetiškai, net patys trumpalaikiškiausi ir labiausiai vienkartiniai dalykai suponuoja tapatumą. Imkime, pavyzdžiui, improvizaciją vargonais. Niekad daugiau nebeišgirsi šios improvizacijos. Niekas jos neįrašė, o vėliau ir pats vargonininkas vargu ar beprisimins, kaip sugrojo. Ir vis dėlto visi sak „Geniali interpretacija, geniali improvizacija“, o kitą kartą: „Šiandien kažko skystokai... Ką tuo norima pasakyti? Aišku, kad atsigrįžtama į šią improvizaciją. Kažkas ji mums yra, tai kaip kūrinys, tai ne vien vargonininko pirštų pamiklinimas“[16].

 

[1] Bene įdomiausias internetinis muzikinis leidybinis tinklapis (netlabel) - www.poemesanstitre.net. Tai - audiovizualinių ir poetinių menų sintezė, kurios autorius – žinomas vilnietis kompozitorius, muzikos tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas. Minėtame tinklapyje publikuojami vokiečių menininko Jo Jena (Johannes Haetscher), vilniečio fotomenininko Tado Šarūno, trakiškio kompozitoriaus ir muzikos tyrinėtojo Tautvydo Bajarkevičiaus, paties J. Dobriakovo, dar žinomo kaip „Dayeight“ ir jaunos, Škotijoje studijuojančios fotomenininkės Kotrynos Ūlos Kiliulytės kūriniai.

 

[2] Informacinio garso meno tinklapio Lietuvoje pavyzdys - aktualios ir medijų kultūros žurnalas „Balsas“, www.balsas.cc.

 

[3] www.retinascan.de.

 

[4] Sinusoidines bangas (kitaip - sinusinius tonus, grynuosius dažnius) 1822 metais atrado prancūzų matematikas ir fizikas Jeanas Baptiste‘as Josephas Fourier (1768-1830). Jas charakterizuoja dažnis (ciklų skaičius per sekundę), ilgis ir amplitudė. Eksperimentinėje muzikoje sinusoidinės bangos – elektroniniai garsai be virštonių.

 

[5] Baltasis triukšmas (angl. white noise) – atsitiktinių signalų mišinys, apimantis visus dažnius. Be to, kiekvieno dažnio signalų stiprumas kinta, nepriklausomai nuo kitų dažnių signalų. Baltasis triukšmas, primenantis jokios radijo ir TV stoties negaudančio aparato šnypštimą, naudojamas ir šiuolaikinių eksperimentinės bei noise muzikos kūrėjų, ypač japonų menininkų – Lietuvoje grojusio „Merzbow“ įkūrėjo Masami Akita‘os, taip pat Sachiko M, C.C.C.C., KK Null, „Masonna“, „The Gerogerigegege“, „Hanatarash“ ir kt. Lietuvoje yra bene vienintelis projektas, kurio stilistiką galėtume priskirti baltajam triukšmui – dviejų menininkų Vilniuje sukurtas projektas „iTi“, 2002 metais išleidęs albumą „UiL“, kuriame yra vienintelis 33 minutes trunkantis kūrinys.

 

[6] Podcast  - skaitmeninis įrašas, kurį iš interneto galima atsisiųsti į asmeninį grotuvą. Paplito nuo 2004 metų. Eksperimentininkai, vadinami „podkasteriais“ (podcasters), dažnai naudojasi šia naujove.

 

[7] http://www.thewire.co.uk.

 

[8] http://www.gintask.dar.lt.

 

[9] http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55481. 

 

[10] Virginijus Kinčinaitis, Audiovizualinės kultūros kon/tekstai. – Šiauliai, Saulės delta, 2007, p. 25.

 

[11] http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/61649.

 

[12] http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55843

 

[13] Kariljònas (pranc. carillon) – specifinis atvirame lauke skambantis muzikos instrumentas, kurį sudaro chromatiškai suderintų varpų komplektas. Pirmąjį kariljoną sukūrė broliai Pieteris (1619-1680) ir François (1609-1667) Hemony 1644 metais Nyderlanduose (tiesa, jo pirmtakų būta dar XIV a.). Kariljono varpai tvirtinami prie eilėmis išdėstytų sijų, varpų skaičius svyruoja nuo 23 iki 80. Kariljonai dažniausiai būna su klaviatūra ir pedalais, skirtais skambinti gyvam muzikantui, bet pasitaiko ir papildomos įrangos – specialus besisukantis mechaninis būgnas, kuriame įmontuoti tam tikrais tarpais išdėstyti kuoliukai. Pasaulyje yra apie 600 kariljonų, Lietuvoje – du (Kaune ir Klaipėdoje).

 

[14] http://www.mic.lt/lt/articles/view/114?ref=%2Flt%2Farticles%2F82.

 

[15] Tautvydas Bajarkevičius, Tarpdisciplininės garso meno strategijos: tarptautiniai kontekstai ir lietuviškoji praktika // Menotyros bakalauro darbas, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 14-15

 

[16] Hans-Georg Gadamer, Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. – Vilnius, Baltos lankos, 1997, p. 35-36.

 

http://www.muzikosbarai.lt/index.php?id=279

 

 

Apie muziką

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
News image

G.Taškas - Šių dienų bliuzas: KENNY WAYNE SHEPHERD

1995 m. Amerikos blues žanro muzikinėje erdvėje pasirodo pirmas Kenny Wayne Shepherd albumas „Ledbetter Heights“. Jaunas gitaristas (18) muzikuoti pradėjo būdamas 7-erių, praktikuodamasMuddy Waters grojimo manierą. Vaikinas tiesiog užaugo bliuzinėje aplinkoje, nuo 13 metų grojo...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Mindaugas Peleckis Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Pasiklydę stiliuje: garso menininkams reikalinga revoliucija

Mindaugas Peleckis Asmeninio archyvo nuotraukoje: Dariaus Čiutos „Sound“. 2005-ieji, Kaunas. Jau kuris laikas netyla ginčai tarp muzikantų, muzikologų ir kalbininkų, kaip apibendrintai vadinti naujausias muzikos kryptis. Eksperimentinė muzika, postmuzika, drill,...

Skaityti daugiau
News image

Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas

Lukas Devita 2008-10-20 Vasarą Vilniuje koncertavo atsikūręs legendinis džiazroko kvartetas „Return to Forever“, vėl primindamas stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių „suliejimą“ (fusion) nebuvo lengva ir...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - „Grinderman“ – sielų šlifuotojo bliuzas

2007-12-05 Mute, 2007 Nickas Cave‘as savo kūryba džiugina jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o pats neseniai atšventė penkiasdešimtmetį. Viena vertus - šio australo nereikia pristatinėti, kita vertus – jis visada...

Skaityti daugiau
News image

Gediminas Kajėnas - Alternatyvi muzika gyva, tik jai nėra kur skambėti...

2006-08-28Šią vasarą kaip niekad buvo daug įvairių muzikos festivalių, kurie vyko gražiuose gamtos kampeliuose, atokiose sodybose, prie ežerų. Šie festivaliai sukvietė alternatyvios muzikos – roko, bliuzo, reggae, pankroko, ska, elektroninės...

Skaityti daugiau

Lukas Devita - Vėl kelyje su Jacku Kerouacu

Jeigu paklausite kodėl Keruakas čia, reiškia jo neskaitėte.*****Lukas Devita - VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU Literatūra ir menas2004-10-01 Knygynų lentynose vėl pasirodė Jacko Kerouaco "Kelyje" ("On the Road", 1957), atstovaujanti...

Skaityti daugiau

Bliuzo poezija, proza

  • Sodas
  • ...iš Balt..
  • Liūdnas
  • Nutrūkęs
  • Namų
  • Hazmat

G. Sadauskas - Sodas: Nauja daina

Žinios praneša, kad vakar buvo daug aukų   Nepasimokė niekas vėl iš praeities pamokų   Kažkur sugriuvo namas, o kažkur sužlugo planai   Chaosas visuotinis skersai ir išilgai   Trokštų daugelis visus kitus be...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Bliuzas iš .... Baltarusijos

Bliuzas iš .... Baltarusijos?!? Oh yea, baby…. Tuo negalėjau patikėti ir aš, pirmą kartą išgirdusi puikia anglų kalba traukiama “Look what you get, Girl”. Bet daina man velniškai patiko, pakėlė...

Skaityti daugiau

Lengstonas Hjuzas - Liūdnas bliuzas

http://minciu-pasaulis.net/ Lengstonas Hjuzas "Liūdnas bliuzas" Žemas mieguistas balsas dudena Prie pianino melodiją seną. Tai negras dainuoja. Gatvei iš lėto prieblandon skęstant, Blausiai dujų liepsnelei plazdant, Jis tyliai linguoja, Jis tyliai...

Skaityti daugiau

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas  esu pienburnis, tamsoj ieškantis elektros jungtuko, esu pieno pilna burna juodą naktį bandantis grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti degtuką ir žiūrėti į apšviestą veidą, kuris atsiranda staiga jį atplauna šviesa, jis išnyra sekundei...

Skaityti daugiau
News image

Girl in BLues - Namų šeimininkės užrašai

Nekenčiu jos. Nekenčiu jos visą savo esybe. Negaliu nenusipurtyti vos tik apie ją pagalvojus. O užsiminus Brangiausiam, kad jos nekenčiu – išgirstų kiek įsižeidusį jo balsą – ir iš kur...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Hazmat Modine charizma

Pavydėkit mums, kaimynai. O dar geriau – atvažiuokit pas mus, nes jau greit, jau tuoj, jau nebedaug, ir visi mes draugiškai galėsime patrepsėti, dainuodami - Uuap pap pira uap pap...

Skaityti daugiau
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis