LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Istorijos Straipsniai Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (2)
Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (2)
Apie bliuzą ir kitą gerą muziką! - Straipsniai

Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (2)

Pirma dalis čia

Kilus gana karštoms diskusijoms po pirmosios publikacijos apie eksperimentinę muziką, tęsiu jos tyrinėjimus. Būdamas dėkingas visiems savo kritikams, norėčiau pabandyti apibrėžti pagrindinius terminus, kuriais tenka naudotis (kol nesukurti nauji), kalbant apie eksperimentinę muziką.

Painiava dėl terminologijos, arba Eksperimentinės muzikos pasaulio ištakos

 

Pakalbėkime apie pagrindinius terminius, dėl kurių dažnai kyla ginčai ir tarp muzikos kritikų, ir tarp pačių muzikantų (kaip bebūtų keista, beveik kiekvienas jų turi „nuosavą“ savo kūrybos stiliaus apibūdinimą arba nenaudoja jokio). Taip pat norisi panagrinėti iš eksperimentinės muzikos pasaulio ištakas – itin svarbu žinoti ne tik pačią muziką, jos suponuotą subkultūrą, bet ir tai, kaip, kokiais instrumentais ji buvo bei yra kuriama.

Eksperimentinės muzikos fenomeno ir ypač industrial subkultūros fenomeno Lietuvoje kol kas dar niekas nenagrinėjo. Tačiau 2004 m. pasirodė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūros tyrimų centro vadovės, Etnologijos ir folkloristikos katedros docentės dr. Egidijos Ramanauskaitės-Kiškinos studija „Subkultūra: fenomenas ir modernumas“. Joje, pasak Mildos Laužikaitės, teigiama: „Dabarties kultūrą žymi neomitologijos apraiškos – idealaus pasaulio siejimas su realiu per ritualines, aplinkos simbolizavimo praktikas. Subkultūra, kurios svarbiausias požymis – pasaulėžiūrinės orientacijos pagrindu tampantis individualios patirties ieškojimas, studijoje pristatoma kaip alternatyva popkultūrai“[1].

Terminą „eksperimentinė muzika“ 1955 metais sukūrė legendinis amerikiečių kompozitorius, zenbudizmui artimas mąstytojas, rašytojas, mikologas ir grybų kolekcininkas, „Fluxus“ judėjimo krikštatėvis Johnas Cage‘as (John Milton Cage Jr., 1912-1992). J.Cage‘as apibrėžė ją kaip „eksperimentinį veiksmą, kurio rezultatas nenuspėjamas“[2]. Plačiau žvelgiant, terminas „eksperimentinė muzika“ iš dalies sutampa su terminu „avangardo muzika“. Amerikiečių kompozitorius, mokslininkas profesorius emeritas Santa Cruze įsikūrusiame Kalifornijos universitete Davidas Cope‘as (gim. 1941 m.) tyrinėja dirbtinio intelekto (artificial intelligence, A.I.) ir muzikos santykį, rašo programas ir algoritmus, kurie analizuoja jau sukurtą muziką ir, ją pakeisdami, kuria naujas kompozicijas. D.Cope‘as eksperimentine muzika vadina tokią kūrybą, kuri „reprezentuoja atsisakymą priimti status quo[3].

Anglų kompozitorius minimalistas, pianistas, libretistas ir muzikologas, labiausiai žinomas dėl ilgamečio bendradarbavimo su režisieriumi Peteriu Greenaway (gim. 1942 m.), kurio daugeliui filmų sukūrė muziką, - Michaelas Laurence‘as Nymanas (gim. 1944 m.), - eksperimentine vadina kai kurių amerikiečių kompozitorių muziką. Tarp jų atsiduria ir jau minėto J.Cage‘o pavardė, taip pat – Christianas Wolffas (gim. 1934 m.), Earle‘as Brownas (1926-2002), Meredith Jane Monk (gim. 1942 m.; ji savo kūrybą pristato kaip „šokantį balsą, dainuojantį kūną, teatrą, virstantį kinu“[4]), Malcomas Goldsteinas (gim. 1936 m.), Mortonas Feldmanas (1926-1987), Terry‘is Riley‘is (gim. 1935 m.), La Monte Thorntonas Youngas (gim. 1935 m.), Philipas Glassas (gim. 1937 m.), Steve‘as Reichas (Stephen Michael Reich, gim. 1936 m.) ir kt[5]. Šiai, anot M.L.Nymano (jis Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje šių metų lapkričio 27 d. parengė koncertą su savo grupe „Michael Nyman Band“), eksperimentinei muzikai oponuoja europiečių kompozitoriai, pvz., vokietis Karlheinzas Stockhausenas (gim. 1928 m.), prancūzas Pierre‘as Boulez (gim. 1925 m.), Rumunijoje gimęs graikas Iannis Xenakis (Iάννης Ξενάκης, 1922-2001) ir kt.

Muzikologo Davido Nichollso teigimu, „avangardo muzika plačiąja prasme užėmė kraštutinę poziciją tradicijoje, tuo tarpu eksperimentinė muzika – jau už tradicijos ribų“[6]. Jo manymu, tradicija – tai Vakarų art music (į šį terminą mokslininkas įtraukia klasikinę, elektroninę bei minimalistinę muziką, taip pat kai kurias džiazo formas, nesusijusias su popmuzika), kurioje juntamas susidomėjimas dviem skirtingais poliais - techniniu kompleksiškumu bei istoriniu palikimu. Tuo tarpu eksperimentinė muzika įkvėpimo sėmėsi iš kitų šaltinių – nevakarietiškos muzikos ir filosofijos. Beje, jos kūrėjais, anot D.Nichollso, gali būti ir neprofesionalūs kompozitoriai (kalbant apie šiuolaikinę eksperimentinę, ypač elektroninę muziką bei dažniausiai savamokslius industrial subkultūros atstovus, tai – akivaizdi tendencija). D.Nichollsas pabrėžė, kad kai kurie eksperimentinės muzikos atstovai „pratęsia“ tradicinę muziką, pridėdami neįprastų instrumentų (pradedant 1913 m. „Triukšmo meno“ manifesto autoriaus Louigi Russolo sukurtais intonarumori, tęsiant eksperimentinės muzikos legendos, vokiečių grupės „Einstürzende Neubauten” naudotais metaliniais instrumentais, sukonstruotais iš benzino kanistrų, skardinių, vamzdžių ir kt.; vienas naujausiųjų išradimų – 2006 m. Toronto universiteto Muzikos fakultete demonstruotas hidraulofonas – vargonai, pagaminti iš vandenį purškiančių vamzdelių: muzika išgaunama jos kūrėjo pirštams liečiant vandens sroveles), triukšmų ir kitų naujovių. Kai kuriuos tokius eksperimentus muzikos kritikai netgi nelinkę vadinti muzika. Tačiau nepaisant jų skepsio, eksperimentinė muzika YRA muzika, nes ji sukelia estetinį pasigėrėjimą ir leidžia jos klausytojui apmąstyti filosofines muzikos prigimties ištakas.

Terminas „elektroninė muzika“, kurį galima drąsiai inkorporuoti į terminą (arba  - šiuo atveju – greičiau terminų lauką) „eksperimentinė muzika“, apima labai daug stilių ir postilių. Prieš gilindamiesi į juos, panagrinėkime, kokia elektroninių muzikos instrumentų (o jų buvo sukurta visa galybė) evoliucija.

Pirmasis elektrinis muzikos instrumentas išrastas apie 1748 m. (kai kurių šaltinių teigimu, apie 1730 m.). Jis buvo pavadintas Denis d‘or („Auksinis Dionizas“, kiti galimi pavadinimo variantai – Denisdor ir Denydor). Šio elektroninių muzikos instrumentų pradininko kūrėjas – čekų teologas Václavas Prokopas Divišas (1698-1765), pirmasis Europoje išradęs perkūnsargį (1750-1754 m. Vienoje; beje, vienu metu, bet visiškai nepriklausomai nuo amerikiečių politiko, išradėjo, diplomato, rašytojo bei mokslininko Benjamino Franklino (1706-1790) išradusio žaibolaidį 1750-1752 m.). V.P.Divišo instrumento prancūziškasis pavadinimas iš tikrųjų buvo jo čekiškosios pavardės vertinys. Po išradėjo mirties unikalus instrumentas buvo parduotas ir išvežtas į Vieną, kur dingo be pėdsakų. Pirmąjį elektrinį muzikos instrumentą pasaulyje aprašantys dokumentai suteikia nedaug informacijos. Žinoma, jog Denis d‘or turėjo 14 registrų, o sudėtingame instrumento mediniame dėkle buvo įrengti klavišai ir pedalas. Instrumentas buvo maždaug 1,5 m ilgio, 0,9 m pločio ir 1,2 m aukščio. Jame V.P.Divišas, būdamas itin gabus matematikai, sutalpino net 790 metalinių stygų. Denis d‘or generuodavo daugiau kaip šimtą skirtingų tonalinių garsų vienu metu. Tačiau svarbiausia tai, kad šis instrumentas buvo pajungtas į elektrą, todėl jo stygos skleidė ypatingus garsus. Tuo metu tai buvo tikras stebuklas. Tiesa, V.P.Divišo išradimas turėjo pašalinį poveikį – juo grodamas žmogus rizikuodavo bet kuriuo metu gauti elektrošoką.

V.P.Divišas buvo pirmasis pasaulyje žmogus, kuriam į galvą šovė mintis surasti estetinį ryšį tarp muzikos ir elektros. Kai vokiečių teologas Johannas Ludwigas Frickeris (1729-1766) 1753-iaisiais aplankė V.P.Divišą ir savo akimis pamatė Denis d‘or, Tübingeno universitete leidžiamame žurnale[7] šį instrumentą iš susižavėjimo pavadino Electrisch-Musicalisches Instrument (vok. „elektrinis muzikos instrumentas“).

 

Po V.P.Divišo išradimo palaipsniui prasidėjo elektrinių muzikos instrumentų era. 1761 m. prancūzų dvasininkas Jeanas-Baptiste‘as de Laborde‘as (1745-1817) išrado elektrinį klavesiną. Po jo buvo dar keli išradimai – pvz., elektromechaninis pianinas, muzikinis telegrafas bei „dainuojanti arka“, tačiau nauja revoliucija įvyko 1906 m., kai amerikiečių išradėjas Thaddeusas Cahillas (1867-1934) sukūrė teleharmoniumą – pirmąjį tikrą elektromechaninį instrumentą. Jo muzika skambėdavo viešbučiuose, restoranuose, teatruose ir net privačiuose namuose – ji būdavo perduodama telefono linijomis. Instrumentas svėrė 200 tonų ir kainavo 200 000 JAV dolerių. Iš viso buvo sukonstruoti tik trys teleharmoniumai.

1917 m. pasaulį išvydo pagal Leono Theremino (tikr. Levas Termenas, 1896-1993, gim. Sankt Peterburge) pavardę pavadintas instrumentas, pavadintas tereminu (theremin) arba termenvoksu (thereminvox). Jis neturi klavišų ir stygų, o grojama rankų judesiais aplink dvi antenas, reguliuojančias garso aukštį, garsumą ir tembrą (beje, šis instrumentas iki šiol populiarus - viename „Vilnius Jazz“ festivalių tereminu grojo vienas populiariausių Japonijos naujosios muzikos kūrėjų Makigamis Koičis, gim. 1956 m.).

1928 m. panašų instrumentą, tik su klaviatūra ir garso kolonėlėmis, pavadintą elektrotereminu arba ondiumu (kitas pavadinimas – Ondes Martenot), sukūrė prancūzų inžinierius, violončelininkas, per Pirmąjį pasaulinį karą telegrafininku dirbęs Maurice‘as Martenotas (1898-1980). Jo išradimą naudojo daugelis ne tik to meto, bet ir šių dienų kompozitorių, daugiausiai - prancūzai, pvz. Olivier Messiaenas (1908-1992), Charlesas Louisas Eugène‘as Koechlinas (1867-1950), Edgardas Varèse‘as (Edgard Victor Achille Charles Varèse, 1883-1965), Darius Milhaud (1892-1974) ir žymiojo režisieriaus Jeano-Pierre‘o Jeunet filmo „Amelija“ (2001) bei daugelio kitų kino juostų muzikos kūrėjas Yannas Tiersenas (gim. 1970 m.). Ondistais buvo ir kai kurie roko muzikos atstovai – tarp jų legendiniai amerikiečiai Frankas Zappa (1940-1993) ir Bryanas Ferry‘is (gim. 1945 m.), taip pat tokios žymios grupės kaip „The Beach Boys“ ir „Radiohead“. Ondes Martenot naudotas fantastinių ir siaubo filmų muzikai kurti, jam iš viso parašyta daugiau kaip tūkstantis kūrinių. Beje, 1938 m. M.Martenot patobulino savo išradimą, nuo tada jis galėdavo išgauti mikrotoninius garsus (intervalus, mažesnius už pustonį).

1929 m. Berlyne vokietis Friedrichas Trautweinas (1888-1956) išrado sintezatoriaus „tėvą“ trautoniumą. Darbą su trautoniumu pratęsė jo mokinys, vokiečių kompozitorius Oskaras Sala (1910-2002), patobulinęs instrumentą ir pavadinęs jį Mixtur-Trautonium. Šis instrumentas pirmą kartą muzikos istorijoje leido groti garsus, kurie teoriškai buvo žinomi nuo viduramžių, tačiau niekada anksčiau nebuvo sugroti. O.Sala‘os išradimas atvėrė subharmonijos erdves (subharmoniniai dažniai yra žemiau fundamentaliųjų 1/x santykiu), esančias greta obertoninių (prisiminkite gerklinį Tuvos atlikėjų dainavimą). Viešai Mixtur-Trautorium buvo pristatytas 1952 m., jis netrukus tapo labai populiariu. Bene žymiausias šiuo instrumentu sukurtas darbas – legendinio britų režisieriaus Alfredo Hitchcocko (1899-1980) filmo „Paukščiai“ (1963) muzika.

Amerikietis inžinierius Laurensas Hammondas (1895-1973) išrado vadinamuosius “Hamondo vargonėlius”. Beje, tai – ne vienintelis L.Hammondo išradimas, jis sukūrė ir sinchroninį elektros variklį, elektrinį laikrodį, infraraudonuosius spindulius ir šviesą sekantį prietaisą, padedantį aptikti bombas, patobulino giroskopą (navigacijos prietaisuose naudojamą įtaisą, kurio rotorius ir jo ašis sukasi bet kuria kryptimi) bei planiruojančiąją bombą, tapusią šiuolaikinių branduoliniuose povandeniniuose laivuose gabenamų raketų pirmtake. L.Hammondas nebuvo muzikantas, tačiau jis labai vertino muziką ir norėjo, kad žmonės pažintų kuo sudėtingesnes muzikos formas. 1934 m. jis bandė užpatentuoti savo vargonėlius, tačiau dėl neseniai JAV prasidėjusios Didžiosios depresijos patentų biurai atsisakė jiems suteikti patentą. Vėliau L.Hammondui pavyko užpatentuoti net 110 išradimų. Išradėjui mirus, elektrinius vargonėlius gamino jau daugiau kaip 30 kompanijų. Šis skaičius vis didėjo iki pat 1980-ųjų.

Pirmasis “tikras” sintezatorius (“Hammondo vargonėlių” skambesys – itin specifinis) buvo sukurtas amerikiečių fiziko dr. Roberto Arthuro Moogo (1934-2005) ir pavadintas pagal jo pavardę – “Moog”. Jame buvo daug įvairių tonų generatorių su klaviatūra. Beje, kurti sintezatorių R.A.Moogui padėjo tai, kad jis užsidirbo nemažai pinigų pardavinėdamas tereminus. “Moog” sintezatorius buvo pirmasis elektroninis muzikos instrumentas, pradėtas naudoti ne tik uždaruose kūrėjų rateliuose, bet ir vartotojų visuomenėje. Ši revoliucija prasidėjo 1964-aisiais. 1971 m. buvo sukurti “Minimoog Model D” sintezatoriai, kurie buvo nedidukai, todėl tapo itin populiariais – per dešimtmetį jų parduota apie 13 000. 1975 m. R.A.Moogas sukūrė sintezatorių “Taurus”, naudojusį bosinius garsus, kurie skambėjo tokių legendinių roko grupių kaip “The Beatles”, “Genesis”, “Rush”, “Electric Light Orchestra”, “Yes”, “Pink Floyd” ir kitų kūryboje, taip pat kultinių filmų “Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje” (iš Jameso Bondo kino juostų serijos; 1969) ir “Prisukamas apelsinas” (1971) garso takeliuose. 1981-aisiais pasaulį išvydo patobulinta jo versija - “Taurus II”. Manoma, kad pirmasis muzikos albumas, kuriame panaudotas R.A.Moogo sintezatorius “Moog”, buvo grupės “The Zodiac” kūrinys “Cosmic Sounds” (1967). Beje, ant šios plokštelės didelėmis violetinėmis raidėmis buvo parašyta: “Privaloma klausyti tamsoje” (beje, panašias instrukcijas ant kompaktinių plokštelių rašyti mėgsta nemažai industrial subkultūros atstovų).

Šiuolaikinis sintezatorius (terminas kilo iš graikų kalbos žodžio σύνθεσις - “sintezė”) “Yamaha” pasirodė 1976-aisiais. Jis jau galėjo išgauti polifoninius garsus (polifonija arba kontrapunktas – daugiabalsės muzikos rūšis, kurioje jungiami keli savarankiški balsai), tačiau vis dar buvo sunkus, sudėtingas ir brangus. 1978 m. pasirodęs “Prophet-5” buvo su mikroprocesoriumi – lengvesnis, kompaktiškesnis. 1983 m. pasirodė MIDI (Musical instrument digital interface) technologija, kurią buvo galima suderinti su personaliniais kompiuteriais. Po kelių metų prasidėjo skaitmeninės muzikos era.

 

Eksperimentinė muzika Lietuvoje: jos pradžia ir trumpa apžvalga

 

Dėl sovietinės okupacijos Lietuvoje eksperimentinė muzika atsirado, žinoma, vėliau nei Vakarų šalyse. Tačiau, nepaisant to, dar sovietiniais laikais būta žmonių, kurie domėjosi eksperimentine muzika ir net ją kūrė.

Tiesa, kai kurie jų sau priskiria nebūtus nuopelnus. Pavyzdžiui, jau gerokai pasenusį ir kritikos neatlaikantį vadovėlį[8] 9-12 klasėms 2001 m. išleidęs Šarūnas Nakas kompiuterinėje enciklopedijoje „Lietuva“ pristatomas taip: „Po pripažintų vertybių puoselėtojų atėjo tikrųjų avangardistų – „griovėjų“, „grynintojų“ ir „pranašų“ karta – tai Š.Nakas (gim. 1962 m.), studijavęs pas Juzeliūną, aktyviai prisidėjęs prie „muzikų perversmo“ epochos – 1982 įkūręs Naujosios muzikos ansamblį“[9].

Tačiau tikruoju Lietuvos eksperimentinės muzikos tėvu ir guru, ko gero, galėtume vadinti undergroundinio kino kūrėją, muzikantą, neeilinę asmenybę Artūrą Barysą-Barą (1954-2005), įkūrusį grupę „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“. Apie jį sukurtas Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos romaną „Pasviręs pasaulis“, kuriame A.Barysas vadinamas Magu[10].

Tačiau vienas žymiausių šalyje eksperimentinės muzikos propaguotojų vilnietis Paulius Katkevičius-Lashisha yra teigęs: Lietuvoje nėra industrial, power electronics, martial ar noise grojančių grupių, tačiau vis dėlto Lietuvoje yra industrial subkultūra, ir gana stipri. Ji vystosi, nes Lietuvoje yra labai stiprių ambient, drone muzikos kūrėjų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Girnų Giesmės”, „Donis”, „Sala” arba naujas projektas „Sable Mouvant” tikrai įdomūs pasauliniame kontekste ir profesionalumu nenusileidžia užsienio muzikantams. Be to, Lietuvoje - nemažai šios muzikos klausytojų. O statistiniai duomenys, jog lietuviai pirmauja pagal savižudybių skaičių pasaulyje bei yra vieni ekstremaliausių girtuoklių, mane nuteikia itin optimistiškai, nes niūrios, pesimistinės, negatyvios nuotaikos persunkta industrial muzika yra kaip tik šiems žmonėms. Na, o jei rimtai, tai labai sunku pasakyti, ar industrial Lietuvoje vystysis. Tai priklausys visų pirma nuo šios muzikos vartotojų. Būtent jie pirkdami įrašus finansuoja visą judėjimą. O originalių įrašų pirkimo kultūra Lietuvoje dar infuzorijos stadijoje. Lietuviai garbina pigų mp3 formatą“[11].

P.Katkevičiaus pareiškime minėti eksperimentininkai išties verti dėmesio, tačiau tai yra, galima sakyti, tamsioji eksperimentinės muzikos pusė. „Girnų Giesmės“ – vilniečio inžinieriaus Lauryno Jukonio (kiti jo projektai – „Anubi“, „Nulis“, „Oro!Oro!”, „Svaixt“) projektas, vienas solidžiausių Lietuvoje, išleidęs jau kelis albumus.

„Donis“ – tai Klaipėdoje gyvenančio profesionalaus muzikanto Donato Bielkausko projektas, išleidęs keliolika albumų, kuriuose eksperimentinė elektroninė muzika persipina su etnikos motyvais. Ypač įspūdingas, ko gero, labiausiai senuoju baltų tikėjimo persismelkęs D.Bielkausko projektas – „Wejdas“. Postmoderniškiausias D.Bielkausko alter ego – „d.n.s.“, kuriame dominuoja siurrealistinės fantazijos.

„Sala“ – grupė iš Lietuvos, menininkų kolektyvas, kurio nariai ir piešia, ir domisi įvairia filosofija. „Salos“ lyderis, Lietuvos muzikos šamanas Audrius Šimkūnas su bendraminčiais grupėje „Sala“ groja keliolika metų. Vienoje Aukštaitijos salų mistinėmis aplinkybėmis įkurtame kolektyve net narių skaičius – paslaptis. Muzikantams tai, ką jie daro, – malonumas. Nors iš keliolikos įrašytų albumų „Sala“ Lietuvoje oficialiai išleisti vos du[12], jos įrašai bei pasirodymai – tikras gardėsis industrialistams. Beje, Audrius Šimkūnas nevengia Aleisterio Crowley’o skaičių magijos – jo slapyvardis yra Alas 23. Skaičius 23 turi tam tikrą reikšmę XX a. žymiausiu mistiku tituluojamo anglų keistuolio Aleisterio Crowley’o (1875-1947) „Melų knygoje“. A.Šimkūnas šios publikacijos autoriui yra sakęs: „Aš ne iš tų, kurie negali nekurti. Ramiausiai galiu nieko nedaryti, tiesiog išeiti kur nors į pelkę, į mišką, į miestą, ir tai bus ta pati mano sala kaip ir „en/trance“ (tai – vienas įdomiausių „Salos“ albumų – M.P.). Gal net svaresnė. Galiu atsiversti kokią nors knygą, ir tai vėl bus mano sala... Galiu gulėti su visais trimis savo katinais ant sofos, ir vėl tai bus tik sala...“

„Sable Mouvant“ (pr. „slenkantis smėlis“) – tai dar vieno daugialypio kūrėjo naujausias projektas. Klaipėdoje gyvenantis Gytis Skudžinskas-GyS gerai žinomas kaip grupės „ŠALIkaPALIKAU“, vėliau pavadintos „Ensemble SP“ vienas kūrėjų (kitas – Darius Gerulaitis yra jau minėto projekto „Wejdas“ narys). Nuo 1994 m. šie kūrėjai į Lietuvos garso architektūros erdves atnešė daug naujo. Užsienyje jų projektas buvo įvertintas itin palankiai. Muzika - sunkiai apibūdinama, joje kompiuteriniai eksperimentai į tam tikrą ritmą įtraukia įvairius aplinkos garsus. Kai kurie jų albumai išleisti itin mažu tiražu, pvz., „Ensemble SP“ albumo „Ex.Implicit“ tiražas – vos 33 egzemplioriai. Bene įdomiausias GyS kūrinys, įrašytas kartu su D.Bielkausku ir V.Manomaičiu, yra „Skalbėjų muzika“. Šis multimedijos kūrinys 2004-aisiais buvo pristatytas Klaipėdos kruizinių laivų terminale vykusiame tarptautiniame Baltijos ir Adrijos šalių modernaus meno festivalyje. Pats GyS albumą apibūdina taip: „Rankomis tekėjo vanduo, nusinešantis su savimi visas patirtis, įkalčius ir prisiminimus, prikeldamas kūdikiškam nekaltumui ne pirmą pavasarį skaičiuojančius marškinius. Taurus vanduo ir tobulai įvaldyti mechaniški judesiai akimirksniu naikino atmintį. Menininkai pristato instaliacijos ir elekroakustinių kompozicijų projektą, kuriam panaudojami specifiniai garso ir vizualizacijos elementai – sudžiaustyti ir varvantys šlapi skalbiniai“[13]. Beje, G.Skudžinskas – ir profesionalus dizaineris, fotografas, kurio parodas matė ne tik Lietuvos eksperimentinio meno gerbėjai.

Kita eksperimentininkų grupė – garso architektai: kauniečiai Darius Čiuta (pradėjęs Lietuvoje groti noise muziką grupėje NAJ) , Raimundas Eimuntas ir jo projektas N!N!N!, Orlandas Narušis. Deja, daugelis jų albumų arba leidžiami tik užsienyje, arba pasiekiami internete, arba tiesiog guli kūrėjų stalčiuose. Labiau akademiniais būtų galima pavadinti eksperimentininkus Antaną Jasenką ir Arturą Bumšteiną. Jų kūriniai dažnai skamba užsienio koncertų salėse.

 

Šiauliuose veikia dar viena eksperimentininkų grupė – holistinę muziką propaguojantys Gediminas Dapkevičius ir Zita Vilutytė, Klaipėdoje panašią muziką (kiek primenančią „New age“ krypties kūrinius) kuria Gintaras Kizevičius. Visi jie susiję su teatru. J.Cage‘as klausia ir atsak „Kur eisime toliau? Teatro link. Teatro menas labiau nei muzika primena gamtą. Mes turime akis, ne tik ausis, tad kol gyvi, žiūrėkime. O kam rašoma muzika, kokiam tikslui? Deja, turėtume šnekėti apie garsus, o ne apie tikslus“[14].

Itin įdomus audiovizualinis projektas, kurį dažniau galima pamatyti, pavyzdžiui, Portugalijoje, o ne Lietuvoje, yra 2002 m. susikūręs „Rüt Rüt“[15].

Užsienyje – nuo Slovakijos iki Anglijos, Suomijos, Portugalijos, Ispanijos, Meksikos, JAV ir kitų šalių - pripažįstamas ir marijampolietis Gintas K (G.Kraptavičius, gim. 1969 m.). Jis – pirmosios Lietuvos industrial grupės „Modus“ įkūrėjas ir siela.

„Dažniausiai esu įvardijamas garso menininku, kartais kompozitoriumi. Ir vienas, ir kitas pavadinimai skamba gremėzdiškai. O kaip muzikantas esu tiesiog žmogus, kuriantis elektroninę muziką, bandantis suorganizuoti garsus į estetinį potyrį. Pankai, metalistai, gotai - tai vis dėlto šiandien kol kas yra subkultūros, o garso meno subkultūrai priskirti niekaip neišeitų. Garso meną galima traktuoti kaip naujųjų medijų meno, tarpdisciplininio meno sudėtinę dalį arba savarankišką šiuolaikinio meno šaką, kuri dažnai pristatoma šiuolaikinio meno centruose, muziejuose, galerijose, įvairiuose festivaliuose, parodose, meno mugėse. Tai, ką darau, galima pavadinti eksperimentine elektronine muzika, bet noriu pabrėžti, kad tai vartoju kaip abstraktų terminą. Elektronine eksperimentine muzika galima vadinti microsound, glitch, noise, post minimal, digital, elektroakustinę muziką, kuriamą ir atliekamą dažniausiai kompiuteriais maždaug nuo1995 metų“, - pasakoja Gintas K[16].

 Kūrėjas prisimena, kaip gimė pirmoji Lietuvoje industrial subkultūrai priskirtina grupė: „Modus“ susikūrė 1987 m. Grojama muzika buvo artima elektronikai, sumišusiai su psichodeliniu new wave. Tuo metu įrašėme du albumus, kurie liko nežinomi platesnei auditorijai. Vėliau Artūrą M. pašaukė į privalomą tarnybą, o Darius Klišys išvyko į JAV. 1994 m. Dariui grįžus iš Amerikos ir parsivežus tiems laikams gan pažangią elektroninę aparatūrą, atnaujinome „Modus“, pakeitę grojimo manierą į tuo metu imponavusią industrial kryptį (industrial įvardinu viską nuo „Einstürzende Neubauten“ iki „Nine Inch Nails“, „The Young Gods“). 1996 m. įrašėme albumą „Užsikrėtę mirtimi“, kurį išleido „Dangus Productions“. 1998 m. gimė albumas „Mėgaukis tyla“, kurį išleido „Black Orchid Productions“. Per industrinį „Modus“ laikotarpį  koncertų metu prisijungdavo Marijus Sagulinas. Kaune kažkokio laikraščio pristatymo metu teko koncertuoti net su Stasiu Povilaičiu. Studijose ir koncertuose pastoviai būdavo problemų su distortion (iškreipimo, deformavimo) efekto naudojimu vokalui - inžinieriai niekaip nesuprasdavo, ko aš noriu. Apskritai tai, ką tuomet darėme Lietuvoje, buvo nauja, bet Vakaruose jau egzistavo šios muzikos rinka su savais standartais. Antrąjį, paskutinį albumą įrašinėjau vienas, todėl galima sakyti, kad „Modus“ ne iširo, bet palengva transformavosi į projektus Ginto K vardu. Kumyrų neturiu, tiksliau, jie keičiasi kas maždaug kas mėnesį. Prieš kokius aštuonerius metus ypač vertinau suomių duetą „Pan Sonic“, japonus Ryoji Ikeda bei Sachiko M (Sachiko Matsubara, save vadinančia „ne-muzike“, eksperimentuojančia su sinosoidinėmis bangomis)“[17].

Ar lietuvių kuriama eksperimentinė muzika įdomi tik užsieniečiams? Gintas K nėra pesimistas: „Aš tokio klausimo sau nekeliu. Šiais interneto laikais geografinės sąvokos tampa labai miglotos. Jei muzika leidžiama užsienio leidybinių kompanijų, dar nereiškia, kad ji neįdomi lietuviams, ir atvirkščiai - jei ji leidžiama Lietuvoje (ypač jei online leidinyje – mano manymu, online leidimams taikyti geografijos sąvokos išvis neįmanoma), dar nereiškia, jog ji būtent čia ir klausoma. Bet ne paslaptis, kad tokio pobūdžio leidybinių kompanijų Lietuvoje paprasčiausiai nėra“[18].

Ginto K kūrybos diapazonas – itin platus. Aštuoniuose albumuose išleista muzika – įvairialypė. Kūrėjas sak „Jei gyvenčiau džiunglėse ar kitur, kur įdomi garsinė aplinka, susidomėčiau field recording‘ais[19], bet kol kas taip nėra… Field recording‘ai panašūs į fotografiją, tik fiksuojamas ne vietos vaizdas, o garsas. Paskui garsas arba apdorojamas skaitmeniniu būdu arba paliekamas toks, koks yra. Dabar field recording‘ai laaabai populiaru. Viename leidinyje su tokiu darbu ir aš esu dalyvavęs. Tai – Jungtinėse Valstijose leistas rinkinys „phonography.org 5“, kuriame yra mano kompozicija „Invite round for a cup of tea“[20].

Gintas K – profesionalas, baigęs Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą. „Į muziką aš nėjau, ji visada buvo šalia manęs arba net ne šalia, o manyje, ir aš joje. Pradėjau groti pankroką rūsiuose maždaug 1983 m. ir natūraliai priėjau prie to, ką kuriu šiandien. Muzikoje joks forsavimas neįmanomas. Tu negali priversti savęs patikėti, kad tai yra gerai, jei to nesupranti ir jeigu tau tai iš tikrųjų nėra gerai. Bet žiūrėjimas plačiau visada būtinas, kitaip nebūtų pažangos“, - aiškina kūrėjas. Ginto K motto: „Aš nekaltas dėl to, tiesiog mano kompiuteris negali sustoti“.

Pasak Ginto K, eksperimentinė muzika eina į priekį, atsiranda nauji terminai, nauji stiliai ir postiliai. „Pateiksiu kelis pavyzdžius. Granulės - tai muzikinis efektas, kai garsas išskaidomas į daugybę mikrogarsų, o microsound - palyginti naujas muzikinis terminas, reiškiantis šiuolaikinės elektroninės/elektroakustinės muzikos kryptį. Microsound, sound art, clic&cuts, glitch, post noise, minimal techno, digital, computer algorithmic (bet tik iš dalies) – tai tik burtažodžiai, juk kiekvienai naujai meno rūšiai apibūdinti reikalingi nauji terminai, nes negalima pilti jauno vyno į senus vynmaišius. Šiuo metu microsound, elektroninė (ne klubinė) muzika pasaulyje tiek paplitusi, kad kartais ji vadinama digital folk muzika. Digital folk reiškia, kad aš Lietuvoje ar žmogus Australijoje, turintis kompiuterį, tas pačias programas ir mėgstantis tuos pačius dalykus, gali panašiai groti. Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu, o pasaulis tampa globaliu kaimu tikrąja šio žodžio prasme. Devynerius metus aktyviai gyvenu internetinį gyvenimą, ir būtent tai mano kūrybą veikia beveik visu 100%. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse į muziką, kurią aš kuriu, žiūrima normaliai. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur elektroninės muzikos tradicijos gyvuoja daugiau kaip 50 metų, nereikia įrodinėti, kas yra ir kas nėra muzika, kaip kartais vis dar nutinka Lietuvoje. Kompiuteris iš tikrųjų yra dar labai jaunas instrumentas, ir viskas jam dar ateityje. Manau, mąstant futurologiškai, turėtų atsirasti naujas muzikos raštas, nes senasis muzikos užrašymas natomis nebepajėgia atspindėti šiuolaikinės muzikos“[21].

Visų Lietuvoje kuriančių eksperimentininkų šioje publikacijoje, deja, nepavyks išvardyti. Tyrimas tik prasideda. Tačiau kadangi tai iki šiol spaudoje beveik nenagrinėta tema, siūlau skaitytojams tęsti diskusijas apie Lietuvos eksperimentininkus ir toliau domėtis jų kūryba.

 


[1] Laužikaitė M., “Alternatyva tradicinei kultūros sampratai” // Literatūra ir menas, 2005 07 15, p. 10.

[2] Cage, J., Silence: Lectures and Writings, Middletown, Connecticut: Wesleyan University Press, 1961, p. 39.

[3] Cope, D., Techniques of the Contemporary Composer, New York, New York: Schirmer Books, 1997, p. 222.

 

[4] http://www.meredithmonk.org.

 

[5] Nyman, M., Experimental Music: Cage and Beyond. New York: Schirmer Books, 1974.

 

[6] Nicholls, D., “Avant-garde and Experimental Music” // Cambridge History of American Music, Cambridge and New York: Cambridge University Press, 1998, p. 318.

 

[7] Tübingische Berichte von gelehrten Sachen, XXX, 1754 liepa, p. 395..

[8] Nakas, Š., Šiuolaikinė muzika, Vilnius: Alma Littera, 2001.

 

[9] http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/kultura/muzika/sarunas_nakas

 

[10] Kundrotas R., Lyva A., Pasviręs pasaulis, Vilnius: Individuali R.Kundroto įmonė, 1995.

 

[11] Peleckis M., “Noise fenomenas: kultūrinis terorizmas ar dvasios laisvė?” // Bernardinai.lt, 2006 06 20, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/49834.

 

[12] Peleckis M., Sala. “En-trance”, “Schut enteRing worts” // Bernardinai.lt, 2006 10 16, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/54216.

[13] Peleckis M., “Industrial subkultūros fenomenas (4)” // Literatūra ir menas, 2007 06 22, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=11051.

 

[14] Cage, J., Tyla, Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003, p. 23.

 

[15] http://www.rutrut.lt.

 

[16] Peleckis M., „Gintas K: Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“ // Bernardinai.lt, 2006 11 20, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55481.

[17] http://www.gintask.dar.lt.

 

[18] Ten pat.

 

[19] Pirmieji field recording‘ai – indėnų genties Passamaquoddy dainos, pasakos, žodžiai, kuriuos įrašė Jesse Walteris Fewkesas (1850-1930) Calaise, Maine‘o valstijoje JAV 1890-aisiais.

 

[20] Peleckis M., „Gintas K: Kompiuteris tampa folkloriniu instrumentu“ // Bernardinai.lt, 2006 11 20, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/55481.

[21] Ten pat.

http://www.muzikosbarai.lt/index.php?id=259

 

Apie muziką

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
News image

G.Taškas - Šių dienų bliuzas: KENNY WAYNE SHEPHERD

1995 m. Amerikos blues žanro muzikinėje erdvėje pasirodo pirmas Kenny Wayne Shepherd albumas „Ledbetter Heights“. Jaunas gitaristas (18) muzikuoti pradėjo būdamas 7-erių, praktikuodamasMuddy Waters grojimo manierą. Vaikinas tiesiog užaugo bliuzinėje aplinkoje, nuo 13 metų grojo...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Mindaugas Peleckis Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Pasiklydę stiliuje: garso menininkams reikalinga revoliucija

Mindaugas Peleckis Asmeninio archyvo nuotraukoje: Dariaus Čiutos „Sound“. 2005-ieji, Kaunas. Jau kuris laikas netyla ginčai tarp muzikantų, muzikologų ir kalbininkų, kaip apibendrintai vadinti naujausias muzikos kryptis. Eksperimentinė muzika, postmuzika, drill,...

Skaityti daugiau
News image

Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas

Lukas Devita 2008-10-20 Vasarą Vilniuje koncertavo atsikūręs legendinis džiazroko kvartetas „Return to Forever“, vėl primindamas stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių „suliejimą“ (fusion) nebuvo lengva ir...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - „Grinderman“ – sielų šlifuotojo bliuzas

2007-12-05 Mute, 2007 Nickas Cave‘as savo kūryba džiugina jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o pats neseniai atšventė penkiasdešimtmetį. Viena vertus - šio australo nereikia pristatinėti, kita vertus – jis visada...

Skaityti daugiau
News image

Gediminas Kajėnas - Alternatyvi muzika gyva, tik jai nėra kur skambėti...

2006-08-28Šią vasarą kaip niekad buvo daug įvairių muzikos festivalių, kurie vyko gražiuose gamtos kampeliuose, atokiose sodybose, prie ežerų. Šie festivaliai sukvietė alternatyvios muzikos – roko, bliuzo, reggae, pankroko, ska, elektroninės...

Skaityti daugiau

Lukas Devita - Vėl kelyje su Jacku Kerouacu

Jeigu paklausite kodėl Keruakas čia, reiškia jo neskaitėte.*****Lukas Devita - VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU Literatūra ir menas2004-10-01 Knygynų lentynose vėl pasirodė Jacko Kerouaco "Kelyje" ("On the Road", 1957), atstovaujanti...

Skaityti daugiau

Bliuzo poezija, proza

  • Sodas
  • ...iš Balt..
  • Liūdnas
  • Nutrūkęs
  • Namų
  • Hazmat

G. Sadauskas - Sodas: Nauja daina

Žinios praneša, kad vakar buvo daug aukų   Nepasimokė niekas vėl iš praeities pamokų   Kažkur sugriuvo namas, o kažkur sužlugo planai   Chaosas visuotinis skersai ir išilgai   Trokštų daugelis visus kitus be...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Bliuzas iš .... Baltarusijos

Bliuzas iš .... Baltarusijos?!? Oh yea, baby…. Tuo negalėjau patikėti ir aš, pirmą kartą išgirdusi puikia anglų kalba traukiama “Look what you get, Girl”. Bet daina man velniškai patiko, pakėlė...

Skaityti daugiau

Lengstonas Hjuzas - Liūdnas bliuzas

http://minciu-pasaulis.net/ Lengstonas Hjuzas "Liūdnas bliuzas" Žemas mieguistas balsas dudena Prie pianino melodiją seną. Tai negras dainuoja. Gatvei iš lėto prieblandon skęstant, Blausiai dujų liepsnelei plazdant, Jis tyliai linguoja, Jis tyliai...

Skaityti daugiau

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas  esu pienburnis, tamsoj ieškantis elektros jungtuko, esu pieno pilna burna juodą naktį bandantis grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti degtuką ir žiūrėti į apšviestą veidą, kuris atsiranda staiga jį atplauna šviesa, jis išnyra sekundei...

Skaityti daugiau
News image

Girl in BLues - Namų šeimininkės užrašai

Nekenčiu jos. Nekenčiu jos visą savo esybe. Negaliu nenusipurtyti vos tik apie ją pagalvojus. O užsiminus Brangiausiam, kad jos nekenčiu – išgirstų kiek įsižeidusį jo balsą – ir iš kur...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Hazmat Modine charizma

Pavydėkit mums, kaimynai. O dar geriau – atvažiuokit pas mus, nes jau greit, jau tuoj, jau nebedaug, ir visi mes draugiškai galėsime patrepsėti, dainuodami - Uuap pap pira uap pap...

Skaityti daugiau
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis