LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Istorijos Straipsniai Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (4)
Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (4)
Apie bliuzą ir kitą gerą muziką! - Straipsniai

Mindaugas Peleckis EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS RIBOŽENKLIAI (4)

Trečioji dalis čia

Viena eksperimentinės muzikos ribų – holistinė muzika. Norėčiau plačiau panagrinėti šį fenomeną, kuris dažnai sąmoningai ar nesąmoningai painiojamas su new age pakraipos muzika, ir kuris turi gilias tradicijas Lietuvoje. Holistinė muzika mūsų šalyje senesnė už roką - jai jau 27 metai.

„O kam rašoma muzika, kokiam tikslui? Deja, turėtume šnekėti apie garsus, o ne apie tikslus. Arba atsakymas turėtų įgauti paradokso formą. Tikslingas netikslingumas arba žaidimas be tikslo. Bet šis žaidimas yra gyvenimo patvirtinimas – ne pastanga chaoso pažadinti tvarką ar pasiūlyti kaip tobuliau kurti, bet tiesiog būdas pabusti gyvenimui, kurį gyvename, kuris nuostabus, kai mūsų protas ir troškimai liaujasi mums trukdyti ir leidžia jam laisvai pasireikšti“[1].

 

John Cage

 

Holizmas ir new age: panašumai ir skirtumai

 

New age muzika – relaksacinė, meditacinė, dažniausiai instrumentinė. Joje dažniausiai naudojami elektroniniai bei Rytų, Afrikos, Pietų Amerikos, Okeanijos šalių instrumentai. Tiesa, muzikos kritikai dažnai ginčijasi, kas yra new age  muzika, nes “new age muzikantais” save dažnai vadina keltiškosios muzikos, tiksliau, šiuolaikinės, modernizuotos (kartais – sumaišytos su roku ar kitais stiliais) jos versijos atstovai (pvz. “Steeleye Span”, “Fairport Convention”, “Planxty”, “Clannad”, “Enya”, Moya Brennan, “Horslips”, Alan Stivell, “The Pogues”, “Seven Nations”, Ciarán Farrell, “Marxman”, Loreena McKennitt, “Anúna”, “Oi Polloi”, “Mill a h-Uile Rud”, “Ceredwen” ir kt.), taip pat smooth jazz stiliaus atlikėjai (pvz., Wes Montgomery, Freddie Hubbard, Chet Baker, George Benson, Stanley Turrentine, Lee Ritenour, Larry Carlton, Grover Washington Jr., Spyro Gyra, George Benson, Sérgio Mendes, David Sanborn, Tom Scott, Dave Grusin, Don Grusin, Bob James, Joe Sample, Keiko Matsui, Joyce Cooling, Mindi Abair, Candy Dulfer, Sade, Brenda Russell, Pamela Williams, Regina Belle, Anita Baker, “European Jazz Trio”, “Acoustic Alchemy”, Rocco Ventrella ir kt.).

 

 

Prie new age muzikos dažnai šliejasi ir space music kūrėjai – pvz., Stephen Hill, Anna Turner (1944-1996; beje, 1989 m. ji parašė esė “Kosminė muzika”, kurioje teigė: “Kosminė muzika turi vizija, tai – transcendentinė muzika, kuria atveria ir sukuria erdvę išorėje ir viduje. Ši muzika kalba esamuoju laiku, tačiau jos tikslas – išeiti už mus supančių ribų į kosmosą ir žmogaus sielą”[2]), Robert Rich, Bill Laswell, “Popol Vuh”, Didier Marouani (su grupėmis “Space” ir “Paris-France-Transit”, kurios 1987 m. albumas “Space Opera” – tikra space music klasika).

 

New age muzikai artima ir biomuzika, kurioje naudojami gamtos, gyvūnų (dažniausiai – paukščių ir banginių), garsai, pasaulio muzika (world music), kurioje naudojami tradicinių (folk, ethnic) Vakarų arba ne Vakarų civilizacijų instrumentai bei ambientas (ambient music), kurio tėvu vadinamas britas Brian Eno (g. 1948), 1978 m. sukūręs pirmąjį šio stiliaus albumą “Ambient 1: Music for Airports” (apie šiuos stilius plačiau pakalbėsime kitą kartą).

 

Tačiau tikrosios new age muzikos šaknys slypi “naujojo amžiaus” pasaulėžiūroje, kurios pradininkė – Jelena Blavatskaja (1831-1891), 1888 m. išleidusi garsiąją “Slaptąją doktriną” (tuo metu – anglų kalba; į rusų kalbą po keliasdešimt metų ją išvertė žymaus dailininko Nikolajaus Rericho žmona Jelena Rerich), dariusi įtaką visai epochai. Manoma, kad šiuo metu pasaulyje veikia keliasdešimt tūkstančių organizacijų, susijusių su new age pasaulėžiūra, o individualiai ja domisi milijonai. New age pasaulėžiūra derina ne tik J.Blavatskajos sukurtą teosofiją (gr. “Dievo išmintis”) bei J.Rerich “Agni jogą” (“Ugnies jogą”), bet ir prieš šimtmečius Vakaruose paplitusius mistinius mokymus - kabalą, astrologiją, spiritizmą, taip pat jai įtaką daro budizmas, hermetizmas, hinduizmas, zoroastrizmas, šamanizmas, majų religija, ceremoninė magija, sufizmas, daoizmas, šintoizmas, senosios prigimtinės religijos (“pagonybė”). Kertinis new age pasaulėžiūros akmuo – tikėjimas tuo, kad žmonija gali tobulėti dvasiškai, domėdamasi ir Rytų, ir Vakarų tradicijomis, tuo priartindama Vandenio epochą, kurioje vyraus taika, harmonija, tarpusavio supratimas.

 

Žymiausi new age stiliaus atlikėjai – “Adiemus”, “Anugama”, “Ashra”, Alicia Keys, “Deep Forest”, “Deva Premal & Miten”, “Era”, Medwyn Goodall, Jean Michel Jarre, Kitaro, Michael Nyman, Patrick O’Hearn, Mike Oldfield, Philip Glass, Steve Roach, Klaus Schulze, “Tangerine Dream”, Tajalli, Vangelis, Andreas Vollenweider ir kt.

 

Lietuvoje new age muziką kūrė bene vienintelis žmogus – kaunietis Ramūnas Jaras (g. 1971), žinomas kaip grupių “Echidna Aukštyn” ir “Endiche Vis.Sat” lyderis, nuo 1988 m. kuriantis ir avangardinę, eksperimentinę, noise muziką. Iš daugelio sukurtų jo albumų new age stilistikai galėtume priskirti du – kaip “Endiche Vis.Sat” išleistus “Ramybės studija” (1996; tai - 1988-1995 m. įrašai kartu su legendiniu 1991-2000 m. Kaune gyvenusiu lenkų multiinstrumentalistu Mieczysławu Litwińskiu) ir “Ar” (1997)[3].

 

Tiesa, būtina paminėti ir nepaprastai talentingą asmenybę, sugebančią dirbti su įvairiais stiliais (juos visus sieja eksperimentinė elektroninė muzika) – klaipėdietį multiinstrumentalistą (mėgstamiausias instrumentas – birbynė) Donatą Bielkauską (g. 1977). 2000 m. jis baigė studijas Klaipėdos universitete pagal Liaudies muzikos studijų programą. Nuo 1994 m. muzikantas kūrė projektuose “Donis”, “Wejdas”, “Notanga”, “Kauno miesto meras”, “d.n.s”., bendradarbiavo su grupėmis “Eirimė”, “Akys”, “Ha Lela”, “GyS”, “Inconnu”, “Driezhas”, folkloro ansambliu “Kuršių ainiai”, apeiginio folkloro grupe “Kūlgrinda”, dainininke Rasa Veretenčeviene-Serra (g. 1975)[4]. Pirmasis D.Bielkausko albumas “Iki žvaigždžių” (įrašytas 1994-1995 m. sintezatoriumi Jurbarke) – lietuviškojo new age klasika. Jo muzika primena J.M.Jarre kūrybą, tačiau yra skaidresnė, nekomercinė.

 

Tuo tarpu holistinė muzika daug kuo skiriasi nuo new age muzikos. Tačiau norėdami suvokti, kuo ši muzika skiriasi nuo new age muzikos, su kuria dažnai yra painiojama, pirmiausia turime suprasti, kas yra holizmas.

 

Holizmo terminas kilęs iš graikiško žodžio holos („visuma“). Pagrindinį holizmo principą – „visuma yra daugiau nei jos dalių suma“ sukūrė Aristotelis (384-322 pr. Kr.). Tačiau terminą holizmas pirmasis pavartojo Pietų Afrikos premjeras, karininkas (feldmaršalas), botanikas ir filosofas Janas Christiaanas Smutsas (1870-1950) savo 1926-ųjų knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Jis holizmą apibrėžė kaip tendenciją gamtoje suformuoti visumas, kurios yra didesnės nei jų dalių sumą, atsižvelgiant į evoliucijos kūrybingumą.

 

XX a. holizmas tapo itin įtakingu - iš jo išsivystė fizikinės chaoso ir kompleksiškumo teorijos, holizmas daro įtaką ekologijai, naujam požiūriui į ekonomikos teoriją, kalbos filosofijai, antropologijai, architektūrai, dizainui, švietimo sistemai, psichosomatinei medicinai. Lietuvoje veikia kelios holistinės medicinos organizacijos: Vilniuje – Holistinės terapijos centras bei Holistinės medicinos mokymo centras „Eutonia – Altermeda“, taip pat holistinės medicinos mokoma ir Ezoterinių mokslų centre „Du pasauliai“[5], Kaune įsikūręs Holistinės sveikatos institutas, Panevėžyje – Holistinės sveikatos klinika[6], holistinės sveikatos ugdymo metodikos moko ir Palangos sveikatos mokykla. Jos vadovo, Lietuvos sveikuolių sąjungos[7] prezidento Dainiaus Kepenio (g. 1952) teigimu, Lietuvoje nuolat augant mirtingumui nuo ligų, tiesiogiai susijusių su žmonių gyvensena, būtina pripažinti sveiko gyvenimo būdo koncepciją, orientuotą į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. „Ši koncepcija remaisi holistine pažiūra į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančia žmogų ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą“[8].

 

Prieš nagrinėjant holistinės muzikos (ir holistinio meno apskritai) situaciją Lietuvoje, prisiminkime, kad sveikos gyvensenos judėjimas mūsų šalyje turi senas tradicijas. Sveiko, darnaus žmogaus sampratą XX a. pirmoje pusėje savo filosofinėse sistemose suformulavo Vilhemas Storostas-Vydūnas (1868-1953), Stasys Šalkauskis (1886-1941), Antanas Maceina (1908-1987), Karolis Dineika (1898-1980). Remdamasis holizmu, D.Kepenis teigia, jog „holistinė sveikos gyvensenos ugdymo metodika derina organizmo maitinimą, valymą bei grūdinimą su trumpalaikio streso priemonėmis, leidžiančiomis mobilizuoti adaptacines organizmo galimybes“[9].

 

Deja, Lietuvoje pagal oficialią statistiką dominuojanti Katalikų bažnyčia (2001 m. Statistikos departamento atlikto surašymo duomenimis, mūsų šalyje katalikais save laikė apie 70 proc. gyventojų, nors tik vos 14-16 proc. prisipažino lankantys bažnyčią)[10] ne tik nepripažįsta holizmo, bet net ir oficialiuose dokumentuose iškraipo jo esmę ir net tyčiojasi iš tokių bendražmogiškų dalykų kaip ekologija: „[...] nemaža iš to, ką siūlo ekologinis sąjūdis, sunku suderinti su katalikų tikėjimu. Rūpinimasis aplinka apskritai rodo šviežią atsakomybės už tai, kas Dievo mums patikėta, pajautą ir galbūt yra būtina krikščioniškojo kūrinijos tvarkymo žymė, tuo tarpu karingoji ekologija dažnai remiasi panteistiniais ir kartais gnostiniais principais“[11]. Paaiškinsime, ką gi reiškia taip išgąsdinusios Katalikų bažnyčią panteizmo ir gnosticizmo sąvokos: panteizmas – „filosofinio monizmo kryptis teigianti, jog egzistuoja tik vienas būties pradmuo – Dievas kaip visuotinė būtis. [...] Pasaulis ir žmogus laikomi Dievo savybėmis, t.y. tuo, kas plaukia iš Dievo esmės“[12]; gnosticizmas teigia, kad „žmogus ir dievybė esą vienos esmės“[13]. Kaip matome, abi „Religijotyros žodyne“ paaiškintos sąvokos nesiskiria nuo holizmo sąvokos esmės.

 

Tiesa, dokumentą, kuriame išsakytos šios nehumaniškos mintys, parengė ne Lietuvos Katalikų bažnyčia, bet prancūzas kardinolas, Popiežiškosios kultūros tarybos prezidentas Paulis Poupardas (g. 1930). Jo pavadinimas – „Jėzus Kristus – Gyvojo vandens nešėjas“. Štai dar viena citata, susijusi su mūsų nagrinėjama tema – holizmu, kuris šiame dokumente apibūdintas taip: „Holizmas - raktinė „paradigminės kaitos” sąvoka, teorinis karkasas, leidžiantis integruoti visą šiuolaikinio žmogaus pasaulėžvalgą. Supriešinant su didėjančiu fragmentiškumu moksle bei kasdieniame gyvenime, „visybiškumas” pateikiamas kaip kertinė metodologinė ir ontologinė sąvoka. Žmonija įsirikiuoja į visatą kaip vieno gyvo organizmo, harmoningo dinaminių santykių tinklo dalis. Įvairūs mokslininkai, trokštantys nutiesti tiltą tarp mokslo ir religijos, ginčija klasikinį dalijimą į subjektą ir objektą – dėl to paprastai kaltinami Descartes’as ir Newtonas. Žmonija yra visuotinio gamtos ir pasaulio tinklo (ekosistemos, šeimos) dalis ir turi siekti dermės su kiekvienu šios kvazitranscendentinės viršenybės elementu. Suvokdamas savo vietą gamtoje ir kosmose, kuris irgi yra dieviškas, žmogus sykiu supranta, kad „visybiškumas” ir „sveikumas” yra viena ir tas pat. Holizmo sąvoka aiškiausiai suformuluota Gaia hipotezėje“[14].

 

Baigdami nagrinėti filosofinį holizmo pagrindą ir jo priešininkų – Katalikų bažnyčios – teiginius, paaiškinsime, jog Gaia hipotezė – tai ekologinė hipotezė, teigianti, jog viskas, kas yra mūsų Žemėje, tarpusavyje susiję ir sudaro vieną superorganizmą. Graikų Žemės deivės vardu pavadintą hipotezę 1961 m. suformulavo ir 1979 m. knyga „Gaia: Naujas požiūris į gyvybę Žemėje“ (Gaia: A new look at life on Earth) išpopuliarino britų mokslininkas dr. Jamesas Ephraimas Lovelockas (g. 1919), tuo metu kosmoso tyrimo agentūroje NASA tyrinėjęs gyvybės Marse galimybę (kaip žinome, ši galimybė 2007 m. buvo įrodyta[15]). Beje, Gaia hipotezę kartu J.E.Lovelocku nagrinėjo ir pasaulinio garso lietuvių kilmės mikrobiologė dr. Lynn Margulis (g. 1938). Tiesa, iš pradžių šią hipotezę daugelis kitų mokslininkų vertino skeptiškai, tačiau jau 1988 m. JAV San Diego mieste buvo surengta pirmoji jai skirta konferencija. Joje pripažinta, kad visi geologiniai fenomenai (kopos, ledynai, lava, metalai, kristalai ir kt.) yra gyvi organizmai. Holistinį bahajų tikėjimą išpažinęs skraidymo instruktorius, fotografas ir reporteris Guy Murchie Jr. (1907-1997) pareiškė: „Esminis klausimas – ne tame, ar yra gyvybė už mūsų planetas, o tai, ar iš viso gali egzistuoti „negyvybė“[16].

 

2000-aisiais Ispanijos Valensijos mieste įvyko antroji Gaia hipotezei skirta konferencija, kurioje į šią hipotezę žvelgta jau visiškai rimtai, derinant ją su besivystančiu biogeofiziologijos mokslu ir ekologija. Kaip žinoma, ekologai į Žemę žiūri kaip į vieningą ekosistemą, kurią būtina saugoti, priešingu atveju, anot J.E.Lovelocko, ji keršija žmonijai už neatsakingumą. Galutinis Gaia hipotezės pripažinimas – priimtos Tarptautinė geosferos ir biosferos programa (IGBP), Tarptautinė žmogiškųjų plotmių programa (IHDP), Pasaulio klimato tyrimo programa (WCRP) bei Tarptautinė bioįvarovės programa „Diversitas“. Šių keturių programų esmė – žmonija kenkia Žemei, todėl vyksta globaliniai klimato pokyčiai, gamtos kataklizmai.

 

 

Holistinė muzika: kūno ir sielos vienovė

I.Zita Vilutytė: Dovanojanti svajones vaikams ir suaugusiems

 

Panagrinėję holizmo filosofijos ištakas ir suvokę, kuo jos skiriasi nuo new age pasaulėžiūros, pereikime prie lietuviškosios holistinės muzikos (apžvelgti pasaulinę sceną – titaniškas darbas, nes holistinė muzika pasaulyje itin populiari; tik paminėsime, kad holizmo dėka atsirado IDM arba Intelligent dance music; „inteligentiška šokių muzika“, downtempo, glitch ir kiti muzikiniai stiliai, vėliau įsilieję į eksperimentinės muzikos ir jos atšakos industrial subkultūrą).

 

Kaip teigė žymusis ispanų filosofas José Ortega y Gassetas (1883-1955), “naujojo meno masės nepripažįsta, ir taip bus visada; dar daugiau – jis yra antiliaudiškas”[17].

 

Šį filosofo teiginį nesunku įrodyti, kalbant apie holistinę muziką (ir holistinį meną apskritai) Lietuvoje. Pabandžius apie tai paieškoti informacijos internete, jos beveik nerasime. Tiksliau, rasime kelias pavardes. Paradoksas - holizmo šaknys mūsų šalyje slypi vadinamojoje provincijoje (deja, tenka pastebėti, kad eksperimentinės muzikos srityje Vilnius nuo kitų Lietuvos miestų gerokai atsilieka) – Šiauliuose ir Klaipėdoje. „Šiauliuose egzistuoja specifinė darbininkiško miesto kultūra, nuo kurios trošku darosi [...]. Kaip visiškas kontrastas darbininkiškai, dabar jau komercinei Šiaulių kultūrai yra susiformavęs šiuolaikinis menas, pradedant muzika [...]“[18]. Šiam teiginiui antrina šiuo metu JAV San Francisco mieste gyvenantis iš Šiaulių kilęs muzikantas, filosofas Geraldas Jankauskas: „Čia dažnai galima išgirsti ir Saulę – savotišką lietuvišką „Dead Can Dance“ ar „Enya“ [...]“[19].

 

Tačiau nors Saulė Laurinaitytė-Pučinskienė savo unikaliu balsu ir new age stilistiką primenančia muzika išgarsino Šiaulius, vis dėlto holistinės muzikos branduolį juose ir visoje Lietuvoje sudaro du šiauliečiai – Gediminas Dapkevičius ir Zita Vilutytė.

 

Jų kuriamas holistinis menas vertas platesnio aptarimo, nes tai, kaip teigia akademikas, profesorius Algirdas Gaižutis, - „metafizikų estetika“. A.Gaižutis pabrėžia: „Ypač patraukli metafizikų idėja apie egzistenciją ir vertybes. Bet kokia kūrybos forma neįmanoma be veiksmo ir idealo. Grožis, gėris, tiesa, meilė neprilygsta paprastai gyvenimo ekspansijai. Dvasiniai polinkiai glūdi žmonėse, bet būtų absurdiška juos tapatinti su organiškomis paskatomis ar potraukiais. Idealiąsias vertybes žmogus atveria palaipsniui, bręsdamas ir gyvendamas su Kitais. [...] Grožio kontempliacija ir jo kūrimas menininkui darosi savotišku kategoriniu imperatyvu. Tai drauge ir paieška, ir teigimas patetiško, arba pakylėto žmogaus gyvenimo“[20].

 

2007-ųjų ir 2008-ųjų sandūroje išleistas naujausias Z.Vilutytės albumas „Adaptatio“, nors jame yra tik trys kūriniai („Akys“, „Aš laikau tavo širdį savo delnuose“, „Aš girdžiu savo kelią“), trunkantys vos 31 minutę, patvirtina A.Gaižučio teiginius – nuostabiai skaidrios, plaukiančios, harmoningos muzikos albumas pristatomas tokiais žodžiais: „Žvaigždės krisdamos iš dangaus suskyla į daugybę mažų dalelių, dovanodamos viltį ir šviesą. Žmonės ateina į žemę tam, kad surinktų savo išbarstytas daleles į vieną, sukurtų naują begalinį ornamentą ir virstų žvaigždėmis. Žvaigždės skamba amžinybės tyloje. Nėra nei dienos, nei nakties, tik begalinė visatos harmonija, kurią mums lemta pajusti savyje, suderinus visus išbarstytus elementus. Taip kuriasi ornamentas lėtai ir tyliai, derinant ir jungiant. Pasaulis didelis, kelionė ypatinga, žmogui duota viskas, belieka judėti ir surasti“.

 

Ypatingas kodas šiame pristatyme – žodis „judėti“. Esmė tame, kad Z.Vilutytė yra ne tik kompozitorė, dailininkė (ji pati iliustruoja visus savo albumus), bet ir Holistinio judėjimo teatro „S“ įkūrėja ir vadovė[21]. Beveik tuziną albumų sukūrusi menininkė šio teatro koncepciją pristato taip: „Holistinis judėjimo teatras “S” dirba holistinės pedagogikos principais. Pagrindinis tikslas - ieškant gelmės savyje, kuriant savo pasaulį, jungiant ir vienijant visus pasaulio dalykus į visumą, ieškoti pusiausvyros, šviesos, naujumo, tiesos, pajutimo gelmės, t.y. kurti TEISINGĄ meną. Žodis “holistinis” šiomis dienomis naudojamas įvairiomis, dažnai ne visai tiksliomis reikšmėmis, tiksliausiai apibūdina būtent kūrybinį procesą ir patį meną. Meną ir kūrybą galima traktuoti kaip holistinį tada, kai jis tampa žmogaus-Kūrėjo atspindžiu. Jo aktualumas ir tapatumas yra būtina sąlyga. Šių dienų gyvenimas kiekvieną akimirką mums pateikia naujoves – daugiau, ryškiau, greičiau, garsiau, tačiau taip retai mums siūloma GILIAU. Yra tik viena kryptis, vedanti mus į originalumą ir tikrąjį savęs atskleidimą – tai sielos balsas, menininko-Kūrėjo buvimo esmės Paslaptis. Mūsų studijoje kuriantys žmonės eina būtent šia kryptimi. Projektuose dažnai kartu dalyvauja vaikai ir suaugę, profesionalūs menininkai. Ir visai nesvarbu, kas tu esi išoriniame pasaulyje ir kiek yra tau metų. Kuriant kartu viskas jungiasi į bendrą visumą, į kosmosą ir tampa vienu, ištirpsta harmonijoje. Labai svarbu yra ieškoti kūrybos impulsų gamtoje, suvokti juos ir matyti jų atspindžius savyje, ieškoti ištakų, gelmės. Kiekvienam menininkui-Kūrėjui grįžti prie tikro sielos išgyvenimo priežasties, tuo pačiu grąžinti meną prie jo ištakų, kai jis buvo naudojamas kaip priemonė, išreikšti gyvenimo paslaptis. Ir kuriant išgyventi pačią didžiausią paslaptį - atskleisti:  KAS MES ESAME. Holistinį meną galima apibudinti kaip “judėjimo” meną – ne bendrai suprantama prasme, bet žvelgiant plačiau, t.y. kiek menas yra aktualus kūrėjui šią akimirką, dabar, ir kiek jis atskleidžia, išaugina savimonę ir suvokimą kūrybinio proceso metu. Judesio teatras, šokis, grojimas, dainavimas be žodžių, piešimas ir tapyba – tai meno sritys, kuriose ryškiausia gali atsiskleisti kūrėjas. Kur nėra jokių ribų ir judėti galima atskleidžiant vis gilesnius sielos sluoksnius. Vienas svarbiausių kriterijų - kūrėjo motyvacija, t.y. menininko saviraiškos autentiškumas, vientisumas, galimybė išreikšti originalų pajautimą, kurį autorius atskleidė per savo išgyvenimus ir kuris parodo autoriaus meistriškumo lygmenį. Tokioje kūryboje nėra už ko pasislėpti – nėra klišės, iš anksto numatyto veiksmo ar proceso – yra improvizacija ir spontaniškumas. Ir visai nesvarbu kokioje srityje dirba kūrėjas – teatro, muzikos, šokio, tapybos, mes jungiame daug meno sričių. Svarbiausia, kad tai būtų JUDĖJIMAS į TEISINGĄ meną“[22].

 

Judėjimo menas, kurį akcentuoja Z.Vilutytė, ir šios publikacijos autoriaus stebėti Holistinio judėjimo teatro „S“ vaizdo klipai kelia asociacijas su dervišų šokiais, kurie itin svarbūs islamo mistikams sufijams. Šokiai sukantis ratu – itin svarbi praktika sufijų ordinui „Mevlevi“ iš Turkijos. Šį vieną žymiausių sufijų ordinų 1273 m. įkūrė persų (tadžikų) poetas, islamo teisės žinovas ir teologas Mawlānā Jalāl-ad-Dīn Muhammadas Rūmī‘s (1207-1273), paprastai vadinamas tiesiog Rumi („romėnas“, nes gyveno Anatolijoje, kuri kadaise priklausė Romos imperijai). Sukimasis ratu – bandymas pasiekti harmoniją su pasauliu, suvokti jo cikliškumą. „Pirmą kartą išgirdęs dievišką šauksmą, sufijus suvokia esantis skausmingai atskirtas nuo būties šaltinio. Mistinė kelionė – tai paprasčiausias sugrįžimas prie natūralios žmonijos būsenos; panašios doktrinos laikėsi ir budistai“[23].

 

Pasak Z.Vilutytės, „Svajokliai“ – holistinė studija vaikams nuo 4 metų ir jaunimui, kurioje vyksta kūrybinės dirbtuvės, ji egzistuoja jau net 15 metų. Tuo tarpu Holistinis judėjimo teatras „S“ buvo įkurtas kaip nepriklausoma teatro kompanija 2004-aisiais. Su juo Z.Vilutytė 2004 m. dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje Indijoje, 2007 m. turo metu vėl grįžo į Indiją – šįkart pasirodyta pasauliniame modernaus šokio festivalyje Bombėjuje, taip pat rodyti spektakliai įvairiose teatrų scenoe Bangalore (Karnatakos valstija), Kočyje (Keralos valstija).

 

Z.Vilutytė itin produktyvi (ji – ne tik dailininkė ir kompozitorė, bet ir režisierė, scenografė, rūpinasi spektaklių kostiumais, taip pat dainuoja, groja sintezatoriumi, etnine arfa, perkusiniais instrumentais, fleita, cimbolais). Ji kartu su „Svajokliais“ ir G.Dapkevičiumi įrašė dešimt albumų: „Saulės kelias“ (2001), „Caedroia“ (tai – vaizdo klipas; šis žodis valų kalba reiškia labirintą, kurtą ritualiniams šokiams, vadinamiesiems twmpath dawns), „Svajokliai. Tarp dangaus ir žemės“ (2003), „Intuicija“ (2003), „Laivas“ (2003), „Trinity“ („Trejybė“, 2004), „Dangaus kukurūzai“ (2004), „Saulės sodas“ (2005), „Ąsotis“ (2006) ir „Adaptatio“ (2007).

 

Trumpai apibūdinsime šiuos albumus ir pateiksime pačios autorės mintis apie juos. „Saulės kelias“ – tai dainos iš muzikinio veiksmo archainių mitų motyvais, šis albumas įrašinėtas su „Svajokliais“. Z.Vilutytė, kurdama jam dainų tekstus, naudojosi autentiška lietuvių liaudies kūryba. Ypač įsimena kūriniai „Atlėkė paukštis be sparnų, įtūpė į medį be šakų...“, „Miela Saulytė – Dievo dukrytė“, „Kumeliukas“, „Kraujas, pienas ir žemė“, „Visko paslaptis“. Autorė sak „Žmogus ateina iš kraujo ir pieno upės, daigas – iš juodos žemės. Ir visa tai yra didžiulė paslaptis, kuris atsiskleidžia tik vieną kartą, kai saulė, keliaudama tarp dangaus ir žemės, įkopia į aukščiausią sostą, tą stebuklingą rytą pasauliui atskleisdama didžiulę paslaptį. Bet tai trunka tik akimirką ir turbūt nėra pasaulyje laimingesnio žmogaus, kuris tą paslaptį išvysta...“

 

Ne mažiau poetiškas ir vaizdo klipas „Caerdroia“, kuriame prie Baltijos jūros atliekamas šokis kompaktinėje plokštelėje apibūdinamas taip: „Balto debesio šešėlis jungia dangų ir žemę. Ilga kelionė į žaižaruojantį rato vidurį. Noras pakilti, pavirsti sparnais vėjų labirintuose... Kelias į dangų yra vienas – be jokių debesų. Šviesos ratas – begalinis“. Simboliai akivaizdūs – ratas yra amžinybės, visumos simbolis, siejantis visatą su žeme, makrokosmosą ir mikrokosmosą.

 

Autoriniame albume „Intuicija“, kuris, kaip ir kiti Z.Vilutytės kūriniai, papuoštas jos pačios piešiniais, - trys kompozicijos: „Akvamarinas“, „Intuicija“ ir „Žvaigždė“. Šiuos skaidrius kūrinius autorė pristato tokiais žodžiais: „Begrojant fleitai gimė plaštakė... Ji atpleveno į žemę iš debesų į mėlynuosius kalnus, kur susitinka Verdės ir Solto upės. Iš savo prakaito lašo sutvėrė žmones ir paleido į pasaulį. Iš dangaus į Mėlynuosius smėlynus nukrito žvaigždė, iš jos išsirito paukštis ir apsigyveno žmoguje... Nuo to laiko kažkas mumyse pabudo. Ir atsivėrė begalinė platybė, kurioje visada šviečia žvaigždė“. Ar tai – pasaulėkūros pastanga?

 

 

Tais pačiais 2003-iaisiais pasirodė ir „Laivas“, kuriame galima pamatyti ir vaizdo klipą su dervišų šokius primenančiais ritualais. Albume – taip pat tik trys kompozicijos (tačiau jų kokybė, kaip ir kituose albumuose, „atperka“ kiekybę): „Ąsotis“, „Laivas“ ir „Vartai“. Kaip matome, judėjimo, vandens, kelionės simbolika Z.Vilutytės kūryboje itin svarbi. „Laivą“ ji pristato trumpai: „Tai, kas svarbiausia – ĄSOTYJE (beje, albume įrašytame juodai baltame vaizdo klipe kelios šokėjos ant vienos merginos kažką pila iš ąsočio, gal sniegą, o gal maną? – M.P.). Jis neturi dugno. Visos pasaulio upės suteka į jį, pavirsdamos į bekraštį vandenyną. LAIVAS plaukia savo upe. VARTAI jau atsivėrė. Už jų – begalinė šviesa“. Tiesa, šiame albume galime girdėti ir Rostovo varpų bei Rusų sakralinio giedojimo choro skambesį.

 

Daug šviesos ir 2004 m. išleistame albume „Trinity“. Jis žodžiais nepristatomas, vietoje jų – kelios įstabios, kerinčios iliustracijos. Kompaktinėje plokštelėje – šeši kūriniai: „Trinity“, „Two Voices“ („Du balsai“), „Flowering Fern“ („Žydintis papartis“), „Golden Cranes born in Fire Rose“ („Auksinės gervės, gimusios ugninėje rožėje“), „Dancing on the clouds“ („Šokant ant debesų“) ir „Enter the Circle“ („Įeik į ratą“). Tiesa, „Trinity“ – vienas kompoziciškai sudėtingiausių Z.Vilutytės albumų, krypstantis net į transo, psichodelinės muzikos gelmes.

 

Taip pat 2004-ųjų albume „Dangaus kukurūzai“ be penkių kompozicijų („Baltas pavasaris“, „Žalias angelas“, „Šluota, kuri pražydo mėlynom žibuoklėm“, „Dangaus kukurūzai“ ir „Šokantys ant lyno“) yra ir vaizdo klipas „Dangaus kukurūzai“. Kas jie? Atsakymas mįslingas, kaip ir pati muzika: „Žingsnis po žingsnio, garsas po garso, tyla po tylos...“

 

Vienovė su pasauliu itin jaučiama Z.Vilutytės albume „Saulės sodas“. Jame muzika kalba pati už save, o kryptį į jos suvokimą duoda kūrinių pavadinimai: „Su vėju“, „Upe“, „Saulės sodas“, „Žemės kalbėjimas“, „Ženklas“, „Mėnulio akmuo“, „Amžinosios meilės liepsna“. Šis albumas – bene labiausiai vykęs, skaidriausias ir labiausiai pripildytas šviesos, gyvybės jausenos Z.Vilutytės kūrinys.

 

2006-ųjų „Ąsotyje“, papuoštame Baltijos jūros bangų vaizdu, - penkios kompozicijos („Skalbėjos“, „Tetragonas“, „Ša!“, „Ąsotis“ ir „Pilnatvė“) bei, kaip gana įprasta Z.Vilutytei, - vaizdo klipas („Surahi“), sukurtas Tomo Andrijausko. Jis – itin grakštaus šokio ir meditacijos sintezė, kurio pavadinimas hindi kalba reiškia „Žalvarinis ąsotis“: Kompaktinė plokštelė pristatoma tokia prakalba: „Jos ateina iš Tylos ir Tyloje dainuodamos skalbia drobes... o paskui džiovina jas Saulėje... Jos pripildo ąsočius tyro Vandens... Pilnatvė, atsispindinti juose, šviečia begaliniame Danguje...“

 

„Ąsotis“ – tikra etnikos restauracija, šiame albume esančios baltiškumo apraiškos susisieja su indoeuropiečių protėvyne (žalvarį naudojo ir baltai, ir Indijos gyventojai).

 

Apibendrinti visą Z.Vilutytės kūrybą, kuri yra holistinė, visuminė jau savo esatimi (apima muziką, teatrą, performansą, šokį, dailę, vaizdo klipų kūrimo meną), galėtume jos pačios žodžiais: „Kažkas stato, grindžia, asfaltuoja kelius sau ir kitiems, tačiau tuose keliuose nebeželia žolė, nebėra gyvybės juose, nebėra ir meilės. Mes renkamės nepramintą kelią, per kalnus, upes ir pievas, smėlynus ir debesis, nes visada šviečia žvaigždė. Kas yra holistinis menas? Tai visų pirma evoliucijos procesas, kuris skleidžiasi  virsmas po virsmo. Ne viena kryptimi, o visomis įmanomomis kryptimis iš karto. Tai tarsi  gėlės žiedas, mandala. Kiek žiedlapių atsiskleidžia vieno virsmo metu, priklauso nuo kūrėjo meistriškumo, jo dvasinio lygmens. Kiek jis sugeba ištirpti kūrybos procese, susilieti su  erdve, kurioje jis yra, prisipildyti ir virsti nauja kokybe. Kūryba - tai  buvimo esmė. Holistinis kelias - tai vienas iš kelių, kuriuo galima eiti.Tai - ėjimas per lyną, žingsnis po žingsnio, kuris vėliau perauga į šokį, nes išlaisvina nuo įtampos, gydo, dovanoja laivę ir visiškai  kitokį erdvės suvokimą. Tai - meilės kelias. Be meilės šitoks kūrybos procesas neįmanomas. Kūrėjas susilieja su kūrybos procesu, tampa vienu. Kol gyvuoja ego, šitoks judėjimas nevyksta. Gali būti judėjimo iliuzija, kuri panaši į mechanišką vandens taškymą baloje.Tikras kūrybos procesas - tekanti upė. Klausimas: kas svarbiau - upė ar jos vanduo, nebekyla, nes vienas be kito neegzistuoja ir tuo pačiu sudaro vieną visumą. Kiekvienas, einantis šiuo keliu, išgyvena visiškai individualius jausmus, pasikartojimas neįmanomas, kaip neįmanoma ir apgaulė. Tikri dalykai, tikra kūryba niekada nesikartoja. Bet koks ego elementas gimdo iliuziją ir stabdo procesą. Einant šiuo kūrybos keliu visų pirma būtina suvokti save, pasiekti savo centrą. Tai - savęs gydymo procesas. Tik įveikus jį įmanoma atsiverti naujai harmoningos evoliucijos proceso pakopai, t.y. tapti nuolat prisipildančiu atviru indu. Tik būdamas atviras gali imti, tik turėdamas gali duoti,tik būdamas pilnas gali dalintis, tik nuolat judėdamas gali  kurti, būti procese...“[24]

 

Šios Z.Vilutytės svajos primena žymiojo prancūzų filosofo Gastono Bachelardo (1884-1962) svajones apie vandenį: „Tyras upelis ar upė gydo ir guodžia kenčiančią, sutrikusią, išsekusią psichiką. Tačiau būtina, kad šis tyrumas kalbėtų. Būtina, kad nelaimingasis irgi kalbėtų upei. Tad ateikime, bičiuliai, skaistų rytą užtraukti upelio dainos!”[25]

 

Beje, paklausta, kas jai svarbiau – dailė, muzika, ar teatras, - Z.Vilutytė atsakė, jog kūrybos proceso esmė visur esanti ta pati, tačiau „erdvės skirtingos ir kiekvienoje iš jų galioja dar daugybė dėsnių, būdingų tik šiai erdvei. Jungiant šias erdves gimsta vis nauji sąveikų motyvai. Galima kurti vienoje erdvėje, tačiau kai nueini tam tikrą kelią, nebesinori grįžti atgal. Kūryba naujoje erdvėje, kurioje susijungusios visos trys, su daugybe iš jų išaugančių ir jose egzistuojančių kitų erdvių, suteikia dar daugiau galimybių jausti tas pačias vibracijas skirtingose erdvėse tuo pačiu metu ir plėsti erdvės suvokimą bei pačią erdvę. Kūryba  holistiniame judėjimo teatre „S“  kartu su kitais žmonėmis - žymiai sudėtingesnis ir tuo pačiu turtingesnis procesas. Suvokti spalvos, garso, judesio vibraciją, kuri ateina iš tavo centro, yra  žymiai paprasčiau. Susijungti į vieną bendrą procesą su žmonėmis reikalauja dar didesnio meistriškumo. Visi dalyvaujantys šiame procese jungiasi į vieną. Todėl mūsų spektakliuose nėra dramos ar individų charakterių. Yra kelias į visumos pajautimą. Nė vienas spektaklis nesikartoja. Spontaniškumas, improvizacija, virsmas yra šio veiksmo esmė. Mano bobutė sakė man nepasitikėti nė vienu, kuris nešoka... Ir ką gi tai reiškia? Kodėl tai taip svarbu? Ar galima suvokti gyvenimo tėkmę, pasukti savo gyvenimą, kad jis vystytųsi ir augtų virsmas po virsmo, jei nesi pajutęs, kas tai yra judėjimas ir transformacija? Išgyventi virsmą , leisti įvykiams ir situacijoms vykti pagal gamtos dėsnius, pačiam tapti  šio proceso dalimi... Argi tai įmanoma tam, kuris prisirišęs prie visko - gero ar blogo, prie viso to, į ką tvirtai laikosi įsikibęs, kuris nė karto nieko nėra realizavęs iš tikrųjų? Vienoje knygoje perskaičiau: „Kai iš tikrųjų susiduri su realybe, iš pradžių ji atrodo panaši į sapną ar svajonę. Kad pasiektum ją, reikia išminties. Šokyje tas suvokimas ateina per kūną. Kodėl taip svarbus pirmas žingsnis? Jei jis ne ta kryptimi, tikslas gali tapti nepasiekiamu. Lygiai taip pat svarbus ir antras ir visi kiti žingsniai... Šokis ant lyno... Kai pajunti, kas tai yra, horizontą pradedi suvokti kitaip. Mūsų spektakliai Indijoje 2007 m. turo metu sulaukė atgarsio. Buvo nepaprastai malonu, kai po renginio žmonės nenorėjo palikti salės, o laukė susitikimo ir norėjo dalintis savo įspūdžiais. Daugelis sakė, kad suprasti tai, kas vyksta, beveik neįmanoma, bet tai duoda galimybę eiti kartu į kitas erdves. Svarbiausia - girdėjimas, o ne pati muzika. Negalima numatyti tolimesnės garsų sekos. Kiekvienas mano albumas atsiranda tarsi savaime. Kelio procesas ilgas, bet labai lengvas, teikiantis daug energijos. Metaforos, gimstančios intuityviai, padeda suvokti būsimą kūrinį. Tai - ne vien muzika, tų pačių metaforų atspindžiai atsiranda ir paveiksluose. Paveikslas - irgi judėjimas, tik skiriasi to judėjimo principai. Kiekviename jų palieku atvirus vartus, kad žiūrovas galėtų keliauti kartu ir surasti kitas erdves, kurių nepamatysi per vieną akimirką. Iš tikrųjų neįmanoma savęs pamatyti iš šono, tam reikalingas veidrodis arba kito žmogaus širdis. Kai kūryba vyksta iš karto keliuose planuose, mažiau galimybių suklysti, tos pačios vibracijos skamba ir paveiksle, ir muzikoje, ir judesyje. Tada kūrybos rezultatas tampa atspindžiu, sielos veidrodžiu. Kai tų veidrodžių daug, žiūrovui ir kūrėjui atsiranda  galimybė matyti ne vien tik trijuose matavimuose...“[26]

 

Beje, moterų kompozitorių būta dar viduramžiais – bene pirmoji žinoma muzikos kūrėja buvo vokiečių vienuolė, mistikė, lingvistė, mokslininkė, filosofė, gydytoja, žolininkė, vizionierė ir rašytoja Hildegard von Bingen (dar žinoma lotynišku vardu Hildegardis Bingensis, 1098-1179). Jos kūrinys „Ordo Virtutum“ (apie 1151 m.) laikomas pirmąja opera. Tiesa, anot šaltinių, muziką kūrė ir graikų poetė Sapfo (apie 612-570 m. pr. Kr.). Yra žinių, kad kanoniškąjį Armėnų bažnyčios himną šarakaną, pavadintą „Zarmanali e Ints“ („Tai man – stebuklas“) sukūrė armėnų poetė ir kompozitorė Chorosviducht (vienais duomenimis, ji gyveno IV, kitais – VIII a.). Taip pat žinoma apie VIII a. urve netoli dabartinio Jerevano gyvenusią asketę, himnų kūrėją armėnę Sahaducht, palikusią mums giesmę Marijai „Srt‘uhi Mariam“. Tuo tarpu IX a. (apie 805-867) Konstantinopolyje (dabartiniame Stambule) gyveno kompozitorė Kassia (dar vadinta Eikasia, Kassiane).

 

Iš šiuolaikinių moterų kompozitorių žinomiausios – totorių kilmės Sofija Gubaidulina (g. 1931), kūrusi pagal Fibonačio seką[27], amerikietė Meredith Jane Monk (g. 1942), pareiškusi, jog dirba toje erdvėje, kur balsas ima šokti, kūnas dainuoti, o teatras tampa kinu. Taip pat turėtume paminėti amerikietę Laurie Anderson (tikr. Laura Phillips Anderson, g. 1947), skulptorę, prieš keturis dešimtmečius pradėjusią kurti performansus, įrašiusi tuziną eksperimentinės muzikos albumų, kuriuose poezijos deklamavimas derinamas su neįtikėtiniausiais muzikos elementais. Taip pat tarp daugybės istorijoje muziką kūrusių moterų iš XX a. kompozitorių paminėtume australę Anne Elizabeth Boyd (g. 1946), kurios muzika – meditacinio pobūdžio, Vokietijoje gyvenančią azerbaidžanietę Firengiz Elizade (g. 1947), kurios kūrinius atlieka tokios žvaigždės kaip „Yo-Yo Ma“ ir „Kronos Quartet“, anime filmams bei kompiuteriniams žaidimams muziką kuriančią japonų kompozitorę Yoko Kanno (g. 1964).

 

 

II.Trys G, arba nuo baltų mitologijos iki indėnų išminties: Gediminas Dapkevičius, Gintaras Kizevičius ir Geraldas Jankauskas-Džeris

 

Nuo Z.Vilutytės kūrybos neatsiejama ir vyrų holistų - G.Dapkevičiaus, klaipėdiečio kompozitoriaus Gintaro Kizevičiaus, šiauliečio filosofo ir kompozitoriaus Geraldo Jankausko-Džerio muzika. Jie kartu sukūrė ne vieną albumą, spektaklį.

 

G.Dapkevičius (g. 1958) baigė kompoziciją Valstybinės konservatorijos Klaipėdos menų fakultete, kur studijavo pas prof. Eduardą Balsį (1919-1984), 1960 m. išgarsėjusį baletu „Eglė žalčių karalienė“.

 

1981 m. G.Dapkevičius kartu su G.Kizevičiumi Klaipėdoje įkūrė pirmąją Lietuvoje eksperimentinės (elektroninės) muzikos grupę „Solaris“, kurios įrašai neseniai buvo perleisti dviguba kompaktine plokštele. Vėliau G.Dapkevičius susidomėjo džiazu ir koncertavo su Neda Malūnavičiūte, Vytautu Pilibavičiumi, Aurelijumi Ščiuka, 1995 m. – su grupe „Saulė ir Žuvys“.

 

Po dvasinių ieškojimų, atradęs holizmo filosofiją, G.Dapkevičius pasinėrė į holistinės muzikos gelmes. Pirmieji jo albumai – „Drugelis angelas“ (1996), „Debesų piemuo“ (2000), „Flowerdreams“ („Gėlių sapnai“, 2001), „Over the Singing Water“ („Virš dainuojančio vandens“, 2002)  išgarsino muzikantą kaip holistinio meno guru.

 

1996 m. Šiauliuose G.Dapkevičius įkūrė pirmą Lietuvoje holistinės muzikos grupę-klubą „Vartai“. Kaip klubas „Vartai“ kasmet organizuoja vienintelį šalyje tarptautinį holistinio meno festivalį „Oras“, rengia įvairius kitus projektus.

 

Kartu su Z.Vilutyte ir jos įkurtu Holistiniu judėjimo teatru „S“ G.Dapkevičius sukūrė ne vieną albumą: „VARTAI Holistic Sessions“ (2002), „Indraja vejasi saulę“ (2003), „Yaxkin – Well of Light“ („Jaškin (kaktuso rūšis) – Šviesos šulinys“, 2003), „Vienaragio sapnai“ (2003), „Melsvosios ugnies paukštė“ (2004). 2006 m. pasirodė kūrėjo vizijų simfonija „Žaltys“ sopranui, berniukų chorui, simfoniniam orkestrui ir elektroniniams instrumentams, o per 2007 m. Kalėdas Šiaulių šviesuomenei buvo pristatyta opera „Orphea“.

 

Pasak muzikologo Jurijaus Dobriakovo, ezoterinės, meditacinės G.Dapkevičiaus Rytų giesmės „sąveikauja su baltiškąja mitologija ir džiazo harmonijų nuotrupom, o viską į viena susieja minimalistinės neoklasikinės struktūros, atgaivinančios atmintyje „Dead Can Dance“ skambesį, tiesa, kiek mažiau daugiasluoksnį, atmosferišką ir minorinį“[28].

 

Baltiškąja mitologija paremtame G.Dapkevičiaus albume „Indraja vejasi saulę“, sukurtame kartu su Z.Vilutyte ir studija „Svajokliai“, - septyni netrumpi (nuo 5 iki 10 minučių) kūriniai: „Diena“, „Rėdos ratas“, „Lela Menelija“, „Anapus jūros“, „Kumpa liepa“, „Indraja“, „Medis“. Beje, primiršusiems baltiškąjį paveldą priminsime: Indrija – vandenų laumė, vandens kerėtoja (kaip matome, vandens stichijos esama ne tik Z.Vilutytės, bet ir G.Dapkevičiaus kūryboje), ragan, kurios pareigos – atskirti šungrybius nuo valgomųjų grybų. Indraja buvo Perkūno žmona, tačiau po nepavykusios santuokos ji tapo žvaigžde, Saulės seserimi.

 

Didelio populiarumo susilaukė G.Dapkevičiaus ir Saulės sukurtas albumas „Melsvosios ugnies paukštė“, kurio kaip vaidinimo premjera įvyko 2004 m. liepos 16 d. Šiauliuose (projekto scenografijos ir kostiumų autoriai – Artūras ir Reda Uogintai, choreografiją sukūrė Andriaus Pulkauninko modernaus šokio trupė). Albumą G.Dapkevičius pristato retoriniu klausimu ir alegorine istorija: „Ar matai, kaip sukasi pasauliai, nutolsta ir sugrįžta žvaigždynai, įvykiai, mintys? Tu lyg vaikas amžinybės delne žaidi ant jūros kranto, kurdamas pasaulius iš smėlio, vaivorykštės ir vėjo. Kartą ryte atsibudęs, neberandi savo Vilties Paukštės, kuri saugojo Tavo Pasaulį. Ir Tu iškeliauji IEŠKOTI. Kad pasiektum Kitą Krantą, Tu turi nusileisti į Amžiną Bedugnę, pakilti į Akmeninį Kalną. Čia nepadės net Saulės ir Dangaus Laivai, net Vėjas. Bekeliaudamas Tu pamiršti Amžinybės vardus. Ir pasaulis suskyla. Tu nebeatpažįsti savęs Aklųjų Dievų veiduose. Medžiai ir jūros bangos tampa priešais. Tada Tu ieškai Žemės Paslapčių Ašies – Jėgos, kad galėtum narsiai apginti Savo Tiesą. Tu sutinki Miegantį Drakoną, kuris tik ir laukia iškvietimo į Dvikovą, nes kiekvienas turi savo mažą civilizaciją ir religiją. Ir Kelio Gale Tu sutinki Save. Ir Savyje pamatai Viską, ką sukūrei nuo neatmenamų laikų. Seni ir Nauji mitai baigėsi. Pakelk akis į Dangų! Ką matai tolimiausiam Dangaus pakrašty? Ką jauti savo širdies gelmėj? Koks bus kitas Tavo žingsnis? Juk viskas prasideda Čia ir Dabar!“

 

„Melsvosios ugnies paukštėje“ galime regėti ir simbolistinę viziją, kurią mums perteikė 1911 m. Nobelio premijos laureatas, prancūzakalbis belgų rašytojas, dramaturgas ir eseistas grafas Maurice‘as Maeterlinckas (1862-1949), sukūręs pjesę „Žydroji paukštė“ (L'Oiseau bleu, 1908).

 

Apie Dangų kalbama ir vizijų simfonijoje „Žaltys“: „Užkopę į aukštą Piramidę, nuo pačios jos viršūnės pažvelgę į Dangų, mes galime pamatyti begalę žvaigždžių – nuostabių Pasaulių, kurių kiekvienas sukasi savo orbitoje savo greičiu ir turi savo Saulę. Ji nesisuka. Tai – Visatos Centras – Žalčio Akis. Iš Žemės iškasami senoviniai papuošalai – Žalčiukai mena apie tą Harmoniją ir Išmintį, kurią prisimename žiūrėdami į Čiurlionio paveikslus ar prisiglaudę prie Kernavės ąžuolų. Šis kūrinys – Vizijų ir Garsų misterija – kelionė, siekiant sugrįžti Ten, iš kur mes atėjome, prisiminti, ką apie save pamiršome ir pučiant vėjams iš rytų ir Vakarų, atrasti Pusiausvyrą ir Savo Dvasios Centrą“.

 

Žalčio pavidalą lietuvių ir prūsų mitologijoje turėjo gydymo dievas Aušlavis (Aušaitis, Aušautas, Aušveitis, Aušveikas)[29].

 

G.Dapkevičius teigia: „Senovės Egipto žynys Totas turėjo galią, pagalvojęs apie kokį nors daiktą, ištarti jo vardą ir tas daiktas atsirasdavo, šventieji Indijos žyniai giedodami mantras priversdavo liautis lietui lyti. Šiuolaikiniai  kvantinės fizikos tyrinėtojų sensacingi atradimai patvirtina, kad pasaulį mes kuriame  savo mintimis. Daugelyje senųjų  kultūrų  muzika  buvo  sakralinė sritis,  nes žmonės tikėjo, kad atitinkamai  suformuotos garso vibracijos turi didelę  galią harmonizuojančiai  ar  griaunančiai veikti mūsų sąmonę ir aplinką. Garso įvaldymo metodikos, kurias naudojo   Pitagoras   kūno, proto ir dvasios gydymui, jungiant matematikos, astronomijos ir muzikos sferas, dabar pamirštos. Tačiau kaip tik dabar jos labai praverstų, nes šiuolaikiniame pasaulyje kūnas, protas ir dvasia gyvena skirtingus gyvenimus. Tai kas yra muzika? Sakralinė energija, turinti galią  harmonizuoti dvasią ir kūną  ar tiesiog eilinė „pinigų darymo” priemonė? Atsakymas paprastas – ir tai, ir tai.Tiesiog ir čia Kūrėjas mums suteikė pasirinkimo laisvę. Viskas priklauso nuo mūsų minčių, nuo mūsų poreikių, kokius klausimus mes sau pateikiame, kaip giliai mes pasiryžę pažvelgti sau į  širdį, ar tikrai mes norime įminti šio gyvenimo paslaptis“[30].

 

Šiuos žodžius papildo albumą „Vienaragio sapnai“ lydinti išmintis, ištarta garsiojo „Pranašo“ (1923) autoriaus, JAV gyvenusio libaniečių kilmės poeto ir rašytojo Khalilio Gibran „Tik tada, kai atsigersite iš tylos upės, jūs iš tikro uždainuosite. Ir tik pasiekę viršukalnę pradėsite kopti...“

 

Mitologija ir alegorijos lydi visą G.Dapkevičiaus kūrybą, tačiau kaip tikras holistas jis neapsiriboja tik baltiškaisiais provaizdžiais. 2002 m. jo grupės „Vartai“ albumo „Holistic sessions“ motto – dakotų (tikrasis pavadinimas – sioux) genties indėnų pasakojimas: „Dvasios ateina pas žmones į jų sapnus ir vizijas. Jos gali būti kaip daina arba kaip forma. Ta forma – žmogaus, keistai apsirengusio. Taip dvasios duoda žmonėms žinią, mokymą ar dainą. Išeidama dvasia įgyja tokią formą, kokią tik nori: gal lokio, o gal paukščio“.

 

Indėniškais, tiksliau, jakiškais (garsiausias pasaulio jakis – antropologo, rašytojo Carloso Castaneda‘os, 1925-1998, aprašytas šamanas Don Juan Matusas) motyvais perpintas albumas „Purple Journey to the Ghostland“ („Purpurinė kelionė į vaiduoklių šalį“, 2004), įrašytas kartu su G.Jankausku ir perkusininke Inesa Vaičiūte. Šis projektas buvo pavadintas „Naguali Orchestra“[31] (jakių mokyme nagualis – žmogus, sugebantis vesti kitus į neištirtas sąmonės gelmes arba tiesiog pati transcendencija, nepažinus pasaulis).

 

Šio itin keisto, unikalaus projekto muzika – holistinė, tačiau ji artėja prie world, ritualinės muzikos ribų, nes joje grojama ir armėniškuoju duduku, ir tibetietiškuoju ragdungu, ir indiškaisiais vina, tampura, sarodu bei sitaru, iraniškaisiais oudu ir santuru, afganistanietiškuoju rababu, turkiškaisiais sazu ir nei fleita, bulgariškuoju kavaliu ir kitais egzotiškais instrumentais. Projekto tikslas – sukurti neprognozuojamas garso erdves, peržengiant amžių ir kultūrų ribas. „Naguali Orchestra“ groja nuo 1992 m. Be G.Dapkevičiaus, G.Jankausko ir I.Vaičiūtės, projekte dar groja multiinstrumentalistas Raimondas Rašpoliauskas-Raimyst[32]. „Naguali Orchestra“, be minėtojo, išleido dar kelis albumus – „Metamorphosis“ (1992), „Fantasy“ (1994), „Dreamscapes“ (2000), „Naguali Songs“ (2005).

 

G.Jankauskas 1992 m. įkūrė projektą „7B Orchestra“, grojantį ambient stilistikos muziką. 

 

 

Be Z.Vilutytės ir G.Dapkevičiaus Lietuvoje į teatro gelmes vis giliau neria dar vienas holistinę muziką propaguojantis žmogus – jau minėtas G.Kizevičius. Šiuo metu jis – Klaipėdos dramos teatro Muzikinės dalies vedėjas. Sukūręs įspūdingus albumus „Introlight“ bei „Contralight“, kompozitorius pasuko į teatrą. Į jį menininką atvedė režisierius Alvydas Vizgirda, kurio spektakliui „Elektrai skirta gedėti" G.Kizevičius sukūrė muziką. G.Kizevičiaus „Introlight“, pasak autoriaus, – restauruoti seni įrašai iš archyvinių analoginių juostų, kurie, šiuolaikinių kompiuterinių technologijų dėka, nenuėjo užmarštin ir įgavo šiokį tokį naują alsavimą. „Contralight“ – beveik vien teatrui skirta muzika, surinkta iš vienu laikotarpiu spektakliams parašytos muzikos. Vienas paskutinių teatrinių G.Kizevičiaus projektų – DVD, kuriame įrašyta muzika Justino Marcinkevičiaus „Mindaugui“, kurio premjera įvyko 2006 m. liepos 6-7 d. Trakų pilyje Valstybės dienos proga.

 

G.Kizevičiaus teigimu, kurdamas muziką, jis jaučia katarsį, nes tai – šventas darbas, ateinantis iš tylos, susikaupimo. Apie tylos įtaką kurybai kalbėjo ir R.Rašpoliauskas, ir, be abejo, pats J.Cage‘as, nuo kurio citatos ir pradėjome šią publikaciją. Tyla ją ir baigsime...

 

 

 

Holistinio meno ateitis Lietuvoje: vietoje prognozių

 

Mąstant apie holizmo filosofijos ir holistinio meno ateitį Lietuvoje, kyla dvejopos mintys. Vienos jų – pesimistinės. Jas suponuoja Katalikų bažnyčios ir gamtos negerbiančių žmonių požiūris į aplinką.

 

Pateiksime citatą iš katalikišku save vadinančio interneto tinklapio „Bernardinai.lt“:„Ar kanalas „Animal Planet“ yra apie gamtą? Iš pirmo žvilgsnio - lyg ir taip. Žiūrovas dvidešimt keturias valandas mato pačių įvairiausių stuburinių ir bestuburių, bėgančių, skraidančių, šliaužiančių padarų... Tačiau tai iliuzija. „Animal Planet“ nėra kanalas apie gyvūnus“[33]. Keista, kad visus Dievo sutvėrimus mylėti mokančio tikėjimo atstovai spausdina tokias atvirą neapykantą gamtai skatinančias mintis, kurias paprasčiau galėtume pavadinti tiesiog nesąmone. Kol neišmoksime mylėti savo mažesniųjų (arba didesniųjų) brolių ir sesių, visuomenės mentalitetas nepasikeis, ir holizmas bei ekologija liks tik tuščiais žodžiais.

 

Tačiau mes linkę mąstyti optimistiškai. Kadangi Lietuvoje yra pakankamai daug gamtą ir pasaulį mylinčių žmonių, ne viskas prarasta. Holistinė muzika mums suteikia šią viltį.

 

 

 

[1] John Cage, Tyla, Vilnius, Pasviręs pasaulis, 2003, p. 23.

 [2] Space Music, by Anna Turner // The New Age Music Guide, P.J.Birosik, Macmillon Publishing Company, New York, 1989, p. 134.

[3] http://zona.lt/endiche

[4] http://donis.lt, www.dangus.net/wejdas
[5] http://www.dupasauliai.com

[6] http://www.holistika.lt

[7] http://www.sveikuoliai.lt

[8] http://www.sveikuoliai.lt/index1.htm

[9] Ten pat.

[10] http://www.religija.lt/content/view/94/47

[11] „Bažnyčios žinios“, 2003 0314, Nr. 5; http://www.lcn.lt/bzinios/bz0305/305doc1.html

[12] Religijotyros žodynas, Vilnius, Mintis, 1991, p. 282.

[13] Ten pat, p. 135.

[14] „Bažnyčios žinios“, 2003 0314, Nr. 5; http://www.lcn.lt/bzinios/bz0305/305doc1.html

[15] http://www.newsru.com/world/11dec2007/mikro.html

[16] Guy Murchie Jr., The Seven Mysteries of Life, Boston, Houghton Mifflin Books, 1978.

[17] José Ortega y Gasset, Mūsų laikų tema ir kitos esė, Vilnius, Vaga, 1999, p. 473.

[18] Sonata Žalneravičiūtė, Stilius „Žuwys“. Regėjimų tobulinimas // Krantai, 1996 (4), p. 27.

[19] Geraldas Jankauskas, Sinkretinės muzikos fenomenas // Krantai, 1996 (4), p. 30.

[20] Algirdas Gaižutis, Estetika. Tarp tobulumo ir mirties, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 456, 459, 460.

[21] http://www.heavencorn.net/lt/index.htm

[22] Ten pat.

[23] Karen Armstrong, Islamas. Trumpa istorija, Vilnius, Tyto alba, 2003, p. 114.

[24] Iš Z.Vilutytės laiško šios publikacijos autoriui, 2007 m.

[25] Gaston Bachelard, Svajonių džiaugsmas, Vilnius, Vaga, 1993, p. 300.

[26] Iš Z.Vilutytės laiško šios publikacijos autoriui, 2007 m.

[27] Fibonačio skaičių seka - sveikųjų skaičių seka, kuri prasideda šiais skaičiais: 0, 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34, 55, 89, 144, 233. Paprasčiau tariant, kiekvienas šios sekos skaičius lygus dviejų prieš jį einančių skaičių sumai. Tai – vadinamasis aukso pjūvis, atspindintis gamtos harmoniją. Nors šią seką 1202 m. paskelbė genialus italų matematikas Leonardas iš Pizos, dar vadintas Leonardo Fibonacci arba tiesiog Fibonacci (apie 1170-1250). Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad šią skaičių seką žinojo indai ir vadino mātrāmeru (sanskr. „ritmo kalnas“) – apie ją parašyta IV a. pr. Kr. gyvenusio indų matematiko Pingalos veikale „Chandas Shastra“.

[28] http://www.mic.lt/lt/dance/persons/info/201?ref=%2Flt%2Fdance%2Fpersons%2F103

[29] Pranė Dundulienė, Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje, Vilnius, 1996.

[30] Iš G.Dapkevičiaus laiško šios publikacijos autoriui, 2008 01 13.

[31] http://www.nagualiorchestra.com

[32] http://www.myspace.com/raymist

[33] Zigmas Vitkus: „Animal planet“ – kanalas apie gyvūnus? // Bernardinai.lt, 2008 01 11, http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/72366

 

http://www.muzikosbarai.lt/
 

Apie muziką

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
News image

G.Taškas - Šių dienų bliuzas: KENNY WAYNE SHEPHERD

1995 m. Amerikos blues žanro muzikinėje erdvėje pasirodo pirmas Kenny Wayne Shepherd albumas „Ledbetter Heights“. Jaunas gitaristas (18) muzikuoti pradėjo būdamas 7-erių, praktikuodamasMuddy Waters grojimo manierą. Vaikinas tiesiog užaugo bliuzinėje aplinkoje, nuo 13 metų grojo...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Mindaugas Peleckis Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Pasiklydę stiliuje: garso menininkams reikalinga revoliucija

Mindaugas Peleckis Asmeninio archyvo nuotraukoje: Dariaus Čiutos „Sound“. 2005-ieji, Kaunas. Jau kuris laikas netyla ginčai tarp muzikantų, muzikologų ir kalbininkų, kaip apibendrintai vadinti naujausias muzikos kryptis. Eksperimentinė muzika, postmuzika, drill,...

Skaityti daugiau
News image

Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas

Lukas Devita 2008-10-20 Vasarą Vilniuje koncertavo atsikūręs legendinis džiazroko kvartetas „Return to Forever“, vėl primindamas stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių „suliejimą“ (fusion) nebuvo lengva ir...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - „Grinderman“ – sielų šlifuotojo bliuzas

2007-12-05 Mute, 2007 Nickas Cave‘as savo kūryba džiugina jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o pats neseniai atšventė penkiasdešimtmetį. Viena vertus - šio australo nereikia pristatinėti, kita vertus – jis visada...

Skaityti daugiau
News image

Gediminas Kajėnas - Alternatyvi muzika gyva, tik jai nėra kur skambėti...

2006-08-28Šią vasarą kaip niekad buvo daug įvairių muzikos festivalių, kurie vyko gražiuose gamtos kampeliuose, atokiose sodybose, prie ežerų. Šie festivaliai sukvietė alternatyvios muzikos – roko, bliuzo, reggae, pankroko, ska, elektroninės...

Skaityti daugiau

Lukas Devita - Vėl kelyje su Jacku Kerouacu

Jeigu paklausite kodėl Keruakas čia, reiškia jo neskaitėte.*****Lukas Devita - VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU Literatūra ir menas2004-10-01 Knygynų lentynose vėl pasirodė Jacko Kerouaco "Kelyje" ("On the Road", 1957), atstovaujanti...

Skaityti daugiau

Bliuzo poezija, proza

  • Sodas
  • ...iš Balt..
  • Liūdnas
  • Nutrūkęs
  • Namų
  • Hazmat

G. Sadauskas - Sodas: Nauja daina

Žinios praneša, kad vakar buvo daug aukų   Nepasimokė niekas vėl iš praeities pamokų   Kažkur sugriuvo namas, o kažkur sužlugo planai   Chaosas visuotinis skersai ir išilgai   Trokštų daugelis visus kitus be...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Bliuzas iš .... Baltarusijos

Bliuzas iš .... Baltarusijos?!? Oh yea, baby…. Tuo negalėjau patikėti ir aš, pirmą kartą išgirdusi puikia anglų kalba traukiama “Look what you get, Girl”. Bet daina man velniškai patiko, pakėlė...

Skaityti daugiau

Lengstonas Hjuzas - Liūdnas bliuzas

http://minciu-pasaulis.net/ Lengstonas Hjuzas "Liūdnas bliuzas" Žemas mieguistas balsas dudena Prie pianino melodiją seną. Tai negras dainuoja. Gatvei iš lėto prieblandon skęstant, Blausiai dujų liepsnelei plazdant, Jis tyliai linguoja, Jis tyliai...

Skaityti daugiau

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas  esu pienburnis, tamsoj ieškantis elektros jungtuko, esu pieno pilna burna juodą naktį bandantis grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti degtuką ir žiūrėti į apšviestą veidą, kuris atsiranda staiga jį atplauna šviesa, jis išnyra sekundei...

Skaityti daugiau
News image

Girl in BLues - Namų šeimininkės užrašai

Nekenčiu jos. Nekenčiu jos visą savo esybe. Negaliu nenusipurtyti vos tik apie ją pagalvojus. O užsiminus Brangiausiam, kad jos nekenčiu – išgirstų kiek įsižeidusį jo balsą – ir iš kur...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Hazmat Modine charizma

Pavydėkit mums, kaimynai. O dar geriau – atvažiuokit pas mus, nes jau greit, jau tuoj, jau nebedaug, ir visi mes draugiškai galėsime patrepsėti, dainuodami - Uuap pap pira uap pap...

Skaityti daugiau
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis