Nors „Skylė“ ir jos lyderiai Aistė Smilgevičiūtė bei Rokas Radzevičius – itin produktyvūs menininkai, praėjusių metų pabaigoje pasirodęs naujausias grupės albumas „Povandeninės kronikos“ buvo kuriamas net septynerius metus. Lūkesčiai pasiteisino – akivaizdu, kad „Skylė“ yra brandžiausias naujojo, simbolistinio lietuviško roko kolektyvas.

Albumo simbolika: Skaisčiašalmis karys ir jo draugai

Naujajame, tryliktajame ir neabejotinai solidžiausiame „Skylės“ albume (turėkime galvoje, kad tiek albumų grupė išleido nuo 1993 m., be to, Aistė Smilgevičiūtė sukūrė kelis įsimintinus kūrinius, iš kurių labiausiai išgarsėjo 1999 m. popso karalijai „Eurovizijai“ nepatikęs „Strazdas“; per tą laiką dalyvauta aštuoniolikoje projektų¹) skamba skaidrus poetinis simbolistinis, mitologinis (dažniausiai baltų mitologija grįstas) rokas. Klausant jo, susidaro įspūdis, kad ši kompaktinė plokštelė galėtų būti puiki Lietuvą reprezentuojanti dovana užsieniečiui, kuris, nors ir nemokėdamas lietuvių kalbos, suvoktų, jog „Skylė“ savo muzikos kalba nori pasakyti tai, kad viskas, kas neva jau užmiršta ir tapę legendomis, iš tikrųjų gyvena mumyse.

Istoriją baigęs R. Radzevičius puikiai jaučia baltiškosios ir antikinės bei kitų civilizacijų ir kultūrų mitologijų sąsajas. Tai atsiskleidė ir jo sukurtose roko operose/miuzikluose „Jūratė ir Kastytis“ (2001), „Vilniaus legendos“ (2001) bei „Pranašas“ (2006). Beje, 2000 m. R. Radzevičius išleido savo magistrinio darbo pagrindu parengtą unikalią elektroninę enciklopediją „Lietuvos roko pionieriai 1965–1984“.

Grįžkime prie naujausio Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ šedevro (beje, ir pats kompaktinės plokštelės apipavidalinimas – įspūdingas; ji papuošta „povandeninio“ fotografo Sauliaus Kirvelos, jau du dešimtmečius nardančio ir pro objektyvą stebinčio Lietuvos ežerų povandeninį grožį, nuotraukomis), kuris, kaip pasakytų filosofas Hansas Georgas Gadameris, yra „šventimui ir šventei (žinoma, sakralinei, –M. P.) tinkama ir skirta kalbos forma, vadinama iškilminga kalba“².

Vandens simbolika, kurios gelmės supa visas „Povandeninių kronikų“ dainas, – iškalbinga. „Vanduo nepavargdamas keičia formą, transformuojasi, todėl jis – tarsi medžiaga, iš kurios viskas gimsta. Vanduo – vaisingumo simbolis, randamas viso pasaulio mituose ir religijose. Vanduo ir gydo, apvalo. Daugelyje civilizacijų legendų minimas Tvanas, kuris yra pasaulio sukūrimas iš naujo. Būtis pakyla iš vandens, kad vėl atgimtų“³.

Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ povandeniniame pasaulyje gyvena daug (ne)pamirštų būtybių. Net 70 minučių trunkančiame 14 dainų albume rasime daug įdomių personažų ar vietovių: Skaisčiašalmį karį („Gal iškeisti gali / Tu bent nakčiai ginklus į meilę“ – „Skaisčiašalmis karys“), Jūržoles (daina apie jas –­ viena nuostabiausių, užliūliuojanti melodija kaip sirenų giesmės: „Jauno mėnesio dvasia / Tavo jūros gelmėse tūno / Švelnūs jūržolių delnai / Užmyluoja mirtinai kūną / Jautrūs pirštai žalzgani / Tavo vyzdžiuos ir širdy spurda / Tarpe dugno paslapčių / Meilės šokiui aš kviečiu – kur tu? Liesk / Tarp gyvybės ir mirties / Šok / Anapus laiko ir šviesos / Pamiršęs viską šok (...) Juk ir po vandeniu yra žemė“ – „Jūržolių šokis“), Šventaragį („Nussen rikie periothe“ – tai paskutiniai, mįslingi šio XIV a. baltų tikėjimo reformatoriaus žodžiai; „Šventaragis tarsi būtų tas taškas, per kurį indoeuropietiškos religinės tradicijos branduolys įtvirtinamas jau ne baltų, o konkrečiai – lietuvių etnoso religijoje“⁴ –­ „Šventaragis“), Eliziejaus laukus („Nebuvau / Palaimintųjų saloje / Nemačiau vyndarių“ – „Eliziejaus laukai“), Moterį, prikaltą prie uolos (Jėzaus Kristaus įvaizdis su Marijos Gimbutienės tyrinėjimus primenančiais Deivės kulto atradimais? – „O kas tenai / Virš tų uolų / Nukrito nuogas / Be sparnų / Prikaltą moterį / Ranka paglostė / Dengdamas šaka“ – „Uola“).

Tarp mitologinių, poetinių personažų yra ir tikra kūrėja – scenografė Vega Vaičiūnaitė (1962–2004), su kurios 1995-aisiais įkurtu aplinkos teatru „Miraklis“ Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ sukūrė kelis įspūdingus spektaklius-misterijas: „Šv. Stepono 7“ (1995), „Saulės kelionė“ (1997), „Žmogus ir aušrinė“ (1999), „Grojau, šokau“ (2001), „Vilniaus legendos“ (2001). „Povandeninėse kronikose“ talentingajai scenografei skirta daina „In memoriam Vega Vaičiūnaitė” („Šešiasdešimt angelų / ant ugnikalnio šlaitų / šoka valsą užsilipę ant stalų / (...) Apie pirmą pasaulinį tvaną / ir ten nuskendusį Antaną“).

Į „Povandeninių kronikų“ simbolikos lauką įtraukti ir Baltas brolis („Meilės ašaras jis / Paverčia į vyną / Mėnuo – baltas karys“, „Baltasis brolis“), Laikas („Senas užkimęs / Mano laikas / Dievų pažemintas / Rate įkalintas“ – „Laikas“; čia derėtų prisiminti amžinojo sugrįžimo mitą ir Ouroboros – gyvatę, apžiojusią savo uodegą), Sesuo („Vakar tu buvai perlas / mano delne / Na, o šiandien tu mano sesuo / Tik aname krante“ – „Sesuo“; galbūt tai užuomina apie nelaimingą meilę?), Ruduo („Miestas naujagimiui vystyklus balina / Žmonės nurimsta ir džiaugsmą sudegina“ – „Ruduo“).

„Povandenines kronikas“ galima atrasti vis iš naujo, nes jų simbolika – daugialypė. Ji bandoma apibendrinti dainose „Teogonija“ („Baikštūs mano dievai / Lietų nokinančios akys / Draskantys veidą pirštai / Mano pikti dievai / Kūdikio sapno šešėlis / Pieną lakančios vėlės / Paklusnūs dievai / Žalčio neužmazgysi“; čia akivaizdi baltų tikėjimo įtaka) ir „Išmintis“ („Pasaulio klaidos / Ant pakrantės smėlio / Tai viliojantis netikro aukso blizgesys / Čia daug žiaurių karių praėjo praėjo / Bet kurgi dingo išmintis? / Gal ji jūroje nuskendo?“).

Taigi Lietuvoje rokas dar nemirė. Deja, kaip pasakojo Rokas Radzevičius, radijo stotys atsisakė leisti „Povandeninių kronikų“ muziką, motyvuodamos, kad esą tai „neformatas“. Kol mūsų šalyje vyraus toks požiūris ir toliau visokiomis olialia mergaitėmis bus luošinamas muzikinis skonis, po vandeniu ieškoti paslapčių mums teks individualiai...

Beje, albumo muzika – Roko Radzevičiaus, o simbolistiniai dainų tekstai – Aistės Smilgevičiūtės.

Alternatyvioji Babilono istorija

Ankstesnis, 1999 m. išleistas Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ albumas „Babilonas“ buvo tarsi pasirengimas „Povandeninių kronikų“ mitologijai („Saulė kuria rytą iš nakties žvaigždžių / Medžių žiedai krinta sruogom spindulių / Saulė kuria rytą iš rasos lašų / Medžių rankos kyla iki debesų“ – „Manęs nebuvo“). Tiesa, tada grupės muzika priminė kultinę grupę iš Sankt Peterburgo „Akvarium“ jos geriausiais (folkroko) laikais.

Kokia tikroji Babilono, povandeninio pasaulio istorija? Galbūt geriausiai į šį klausimą atsakys Roko Radzevičiaus parašyta trumpa „Alternatyvioji grupės istorija“: „Grupė susikūrė 1673 m. kaip ūmių katalikų-persperantų sąjūdis. Nuo pat susikūrimo buvo linkusi į pogrindį. Savo kūryba stengėsi paliesti amžinąsias temas: sunkią ubagų ir baudžiauninkų dalią, materializmo liūną bei beviltišką moteriškumo stoką. Grupė pasirodydavo tai šen, tai ten. Įvairiausiais periodais joje kūrė tokios asmenybės kaip Dionizas Poš ka, Abraomas Kulvietis ir kt. Taip pat čia savo nudizmo idėjas bandė įgyvendinti Vydūnas. Laikui bėgant, grupė tapo atgimstančio Lietuvos moterų sąjūdžio ašimi. Nuo XX a. pradžios užmezgė ir tarptautinius ryšius. Aktyviai bendrauja su išeivijos lietuvių undergroundo žvaigžde Ernestu Vampyricku“⁵.

Apibendrinę šiuos du albumus, matome, kad Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ bando restauruoti mitologiją (ir baltiškąją, ir pasaulinę), jos kūryboje atsiveria multikultūriniai vaizdiniai. Tekstai dvelkia skaidriu lyrizmu, turtingomis asociacijomis. Tai nelyg pastanga estetizuoti ir susakralinti pasaulį.

______________________________________

1 http://www.skyle.lt

2 Hans-Georg Gadamer. Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė. – Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 57.

3 http://www.cite-sciences.fr/english/ala_cite/expositions/eau_pour_tous/
symbolique_eau.php?rub=source_inspiration&ss_rub=01

4 Gintaras Beresnevičius. Baltų religinės reformos. – Vilnius: Taura, 1995, p. 153.

5 http://www.skyle.lt/istori2.html

Literatūra ir menas