LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Istorijos Straipsniai Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas
Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas
Apie bliuzą ir kitą gerą muziką! - Straipsniai

Lukas Devita

2008-10-20

m


Vasarą Vilniuje koncertavo atsikūręs legendinis džiazroko kvartetas „Return to Forever“, vėl primindamas stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių „suliejimą“ (fusion) nebuvo lengva ir saugu: kritikai nemėgo ir nesuprato tokios sunkiai apibūdinamos muzikos; džiazo klausytojams tai pernelyg priminė roką, o klasikinio roko gerbėjams ji atrodė per daug komplikuota.

Ilgainiui dauguma prieštaravimų išsisprendė, ir anuomet novatoriška muzikinė kryptis tapo įkvepianti išradingumu. Kūrybingi muzikantai skatino vieni kitus: jų atvirumas, ieškojimai, pagarba ir mokėjimas įvertinti „svetimą“ stilių lėmė skirtingų muzikinių žanrų suartėjimą ir jungimą.

Grupė „Return to Forever“ pradėjo kaip Lotynų Amerikos kolorito džiazo trupė, bet kai jos įkūrėjai Chickas Corea ir Stanley’s Clarkas apsilankė bičiulio Johno McLaughlino naujojo projekto „Mahavishnu Orchestra“ koncerte, abu pratarė: „Ir mes turime atrasti tokį gitaristą!“

 

Jiems pavyko, kai su jais ėmė groti jaunas gitaros virtuozas Al Di Meola.

Johnas McLaughlinas ir Chickas Corea buvo pažįstami nuo grojimo bei įrašų sesijų su Milesu Davisu. Tada buvo atrastos esminės džiazo bei roko vienybės idėjos. Johnas McLaughlinas buvo išleidęs solinį eksperimentinio džiazo albumą „Extrapolation“ (1969), vėliau prisidėjo prie būgnininko Tony’o Williamso grupės „Lifetime“, kuri laikoma vienu pirmųjų džiazroko kolektyvų. Kartu su Chicku Corea Johnas McLaughlinas grojo kito talentingo gitaristo Larry’o Coryello „atvirų erdvių“ albume „Spaces“ (1970). Jį įrašant dalyvavo ir būsimas „Mahavishnu Orchestra“ būgnininkas Billy’s Cobhamas. Antroji Johno McLaughlino solinė plokštelė „Atsidavimas“ („Devotion“, 1970) drastiškais psichodelinės gitaros prasiveržimais galėjo padaryti jį džiazo Jimi’u Hendrixu, o albumas „Mano tikslas –­ anapus“ („My Goal’s Beyond“, 1971) pasižymėjo akustiniu švelniu skambesiu, čia buvo jaučiama indiškos muzikos įtaka. Abi šios Johno McLaughlino kūrybos tendencijos netruko išryškėti kolektyviniuose muzikiniuose projektuose –­ grupės „Mahavishnu Orchestra“ kūryboje.

Milesas Davisas, anksčiau kvietęs Johną McLaughliną prisidėti prie jo grupės, dabar patarė gitaristui suburti savo kolektyvą.

Milesas Davisas yra pasakęs, kad „geriausios grupės yra mišrios grupės“, – ši frazė padarė Johnui McLaughlinui neišdildomą įspūdį. Tokį pareiškimą galima buvo suprasti keleriopai: Milesas Davisas turėjo omeny rasinę muzikinio kolektyvo sudėtį, tačiau prasminga čia įžvelgti ir palankų skirtingų muzikinių stilių derinimo įvertinimą.

Anglų kilmės Johnas McLaughlinas –­ vienas pirmųjų baltųjų džiazo gitaristų, ėmusių groti mišriose grupėse – kartu su buvusiu roko grupės „Cream“ bosistu Jacku Bruce’u jie grojo su dviem juodaodžiais būgninko Tony’o Williamso grupėje „Lifetime“, o Mileso Daviso kolektyvas buvo iš tiesų margaspalvis.

Johno McLaughlino grupė buvo daugiatautė. Be minėtojo Billy’o Cobhamo, –­ Panamoje gimusio juodaodžio būgnininko, grojusio Mileso Daviso įrašų sesijose, –­ prisidėjo airių kilmės bosistas Rickas Lairdas, gabus klavišininkas, emigrantas iš Čekoslovakijos Janas Hammeris bei savitas smuikininkas, vienintelis grupės amerikietis Jerry’s Goodmanas. Johnas McLaughlinas jau buvo gavęs titulą Mahavishnu („dieviška užuojauta, jėga ir teisingumas“) ir kreipėsi į tuometinį dvasinį mokytoją ir autoritetą Sri Chinmoy’ų patarimo, koks galėtų būti naujo muzikinio kolektyvo pavadinimas. Sri Chinmoy’us pasiūlė „Mahavishnu Orchestra“.

Pirmasis grupės albumas, pavadintas „Viduje kylanti liepsna“ („The Inner Mounting Flame“, 1971), džiazo erdvėje praūžė lyg viesulas. Dinamika ir solo partijų maniera ši muzika lygiavosi į Jimį Hendrixą. Net išlaikydami pamišusį tempą muzikantai sugebėdavo būti virtuoziški. Svarbus buvo visų instrumentalistų darbas, skambesio derinimas ir vos ne ekstatiška tarpusavio sąveika.

„Mahavishnu Orchestra“ debiutas tapo eklektiško džiazo etalonu. Albumas buvo gyvybingas, vientisas ir griausmingas, iškart sužavėjęs ir daugybę roko muzikos klausytojų. Roko auditorija pasitiko ir suprato šią plokštelę daug geriau nei santūresni džiazo gerbėjai bei kritikai. Grupę lydėjo komercinė sėkmė. Tokios niekas nesitikėjo, ir tai paskatino gausybę koncertų, jų mastas džiazo kolektyvui kai kada būdavo neįtikėtinas. Jie važinėjo po Ameriką grodami koledžuose, universitetuose, stadionuose. Kartais nemaža dalis auditorijos iki tol išvis nebuvo girdėjusi džiazo ar instrumentinės muzikos, todėl jai „Mahavishnu Orchestra“ tapo tikra iniciacija į užburiantį muzikos pasaulį.

Antrasis albumas „Ugnies paukščiai“ („Birds of Fire“, 1972) buvo subtilesnis. Toks pavadinimas ypač tiko dar ryškiau „liepsnojančiam“ grupės muzikavimui, kur susipynė elektroninės muzikos fragmentai, „aštrus“ sudėtingo ritmo grupės „King Crimson“ maniera grojamas rokas bei mįslingos akustinės gitaros pjesės.

Pirmosios „Mahavishnu Orchestra“ plokštelės gan vientisos. Nepaisant gausios stilių įvairovės, jos turbūt geriausiai skamba klausomos ištisai kaip „klasikiniai“ konceptualūs albumai. Ne veltui jie tapo mėgstami progresyviojo roko gerbėjų, kuriems tai buvo vartai į tobulesnę muziką, savotiškas instumentinio roko meistriškumo idealas.

Tuo metu Johnas McLaughlinas susipažino su nauju „Mahavishnu Orchestra“ gerbėju, gitaristu Carlosu Santana. Jie tapo artimais draugais, guru Sri Chinmoy’aus meditacijos mokymo adeptais ir išleido albumą „Meilė, atsidavimas ir išlikimas“ („Love, Devotion and Surrender“, 1973) – savotišką dedikaciją džiazo novatoriui ir dvasinės muzikinės tradicijos pradininkui Johnui Coltrane’ui, kuriam irgi darė įtaką Rytų filosofijos. Dvi J. Coltrane’o muzikinės pjesės pučiamiesiems albume buvo interpretuotos gitaromis. Pasak Johno McLaughlino, „dvasinė harmonija sukuriama ir atsispindi muzikinėje harmonijoje“.

Ši plokštelė liudijo, kad abiem atlikėjams muzikinio skambesio tobulėjimas siejasi su dvasine branda. Johnui McLaughlinui jau seniai imponavo Johno Coltrane’o siekis „...išplėsti žmogaus sąmonę ir pažinti dieviškumo būseną... ir tuomet visiškai tai išreikšti muzika“.

Deja, šitokio supratimo, atsidavimo, pasak Johno McLaughlino, trūko „Mahavishnu Orchestra“ nariams. Užgriuvusi šlovė, sekinantis koncertų krūvis paaštrino įtampą. „Orkestro“ muzikantai Jerry’s Goodmanas bei Janas Hammeris vėliau teigė esą pernelyg slegiami Johno McLughlino lyderiavimo, o jų visų kūrybiniam indėliui nepakanka dėmesio. Darbas studijose įrašinėjant naują albumą buvo įtemptas ir nuspręsta išleisti koncertinį tų pačių naujų kūrinių variantą. Taip pasirodė paskutinis originalios pirmosios grupės diskas, pavadintas „Tarp nebūties ir amžinybės“ („Between Nothingness and Eternity“, 1973). O studijinių sesijų juostos daugiau kaip dvidešimt metų buvo laikomos prarastomis, kol netikėtai buvo atrastos – tai paskatino išleisti „naują“ grupės „Mahavishnu Orchestra“ kompaktinį diską, pavadintą „Dingusios sesijos studijoje Trident“ („Lost Trident Sessions“, 2001). Albume sudėta daugiau kompozicijų nei ankstesnėje koncertinėje plokštelėje, jos įrašytos gryniau, švariau, atskleidžiant detalių grožį. Visi nariai pasirodo kaip stiprūs instrumentalistai. Būtent tai „įpūtė“ grupės charizmatinę ugnį, bet galiausiai sukėlė ir aštrių prieštaravimų.

Pirmoji „elektrinė“ Johno McLaughlino grupė pasižymėjo, pasak gitaristo, „greičiausiu grojimu ir garsiausiu garsu“, antroji „Mahavishnu Orchestra“ versija tapo panaši į orkestrą. Grupės branduolį sudarė talentingi saviti muzikantai: prancūzų kilmės smuikininkas Jeanas Lucas Ponty, būgnininkas, vėliau garsus prodiuseris Narada Michaelis Waldenas, bosistas Ralphe’as Armstrongas, vokalistė ir pianistė Gayle Moran (būsimoji Chick Coreos žmona ir bendražygė), styginių kvartetas – iš viso vienuolikos žmonių kolektyvas. Šią grupę Johnas McLaughlinas vadino tikruoju „Mahavishnu Orchestra“.

Naujam albumui buvo pakviestas prodiuseris George’as Martinas, žymusis „The Beatles“ nematomas „penktasis narys“. Pritarė Londono simfoninis orkestras su dirigentu Michaeliu Tilsonu Thomasu. Taip atsirado bene geriausias grupės „Mahavishnu Orchestra“ įrašų „Apocalypse“ (1974). Kompozicijos pasižymėjo nuotaikų kaita, įvairove ir branda. Klasikinė, indiška muzika, džiazas ir rokas čia papildo vieni kitus, išlaikydami intriguojančias pauzes.

Nors grupė liko populiari ir mėgstama, šios bei kitų plokštelių sėkmė nebuvo tokia didelė. Labiau vertinami pirmosios sudėties „Mahavishnu Orchestra“ grupės albumai.

Vis dėlto permainos ir įvairovė, nenuilstantis tobulėjimas tapo grupės leitmotyvu. Kito disko įrašai vyko žymiojoje Niujorko studijoje „Electric Ladyland“, o prodiuseriu tapo Kenas Scottas, vienas žymiausių šios srities specialistų, padėjęs išleisti į pasaulį svarbiausius albumus tokiems meistrams kaip Davidas Bowie’s, grupė „Supertramp“ ir kitiems.

Naujojoje plokštelėje „Regėjimai virš Emeraldo“ („Visions of the Emerald Beyond“, 1974) buvo gražiai išryškinti subtilūs epizodai, kartais primenantys ambientinę muziką, vis daugiau akustinės gitaros, taip pat svarbios ir ekspresyvios pjesės, funky stiliaus protrūkiai ir netgi dainos, praskaidrintos švelniu Gayle Moran balsu. Įvairovė, tapusi grupės „Mahavishnu Orchestra“ braižu, nesutrukdė albumui skambėti vientisai, ir Johnas McLaughlinas laiko jį vienu geriausių savo kūrinių. Plokštelė atskleidžia gitaristo ir kompozitoriaus meistriškumą, jautrumą, dėmesį muzikos dvasiniam įprasminimui.

Muzikines temas pratęsia albumas „Vidiniai pasauliai“ („Inner Worlds“, 1975). Grupėje neliko smuikininko Jeano Luco Ponty ir vokalistės Gale Moran, klavišininku tapo Stu Goldbergas, o būgnininkas Narada Michaelis Waldenas atsiskleidė kaip vokalistas ir kaip kompozitorius. Jo kompozicijoje „Piligrimo kelias“ („The Way of the Pilgrim“) ypač dera sielą virpinantis Johno McLaughlino gitaros pulsavimas ir jausmingas solo. Grupės skambesys tapo sutelktas, griežtesnis ir kartais pašėlusiai ekspresyvus, kai eksperimentavimas tiesiog „neša“ į atvirą kosmosą arba kai leidžiamasi į funky ritmus, laisvas variacijas, netikėtai pereinant prie lyriškos, soul stiliaus dainos. Įsimintina ir subtili, minoriška Johno McLaughlino kompozicija „Lotus Feet“.

Šia plokštele baigėsi ilgas „Mahavishnu Orchestra“ etapas. Dar grupei aktyviai grojant ir koncertuojant, Johnas McLaughinas gilinosi į Pietų Indijos muzikinę tradiciją, susipažino su talentingais indų muzikantais – perkusistu Zakiru Hussainu, smuikininku Shankaru. Buvo suburta akustinės, džiazo inspiruotos indiškos muzikos grupė „Shakti“. Johnas McLaughlinas įteisino gitarą, kaip visavertį instrumentą improvizuojant indišką muziką. Gitara papildyta rezonansinėmis stygomis ir priminė sitarą. Grupė „Shakti“ nebuvo tokia komerciškai sėkminga kaip „Mahavishnu Orchestra“. Užtat „rytietiško“ atspalvio džiazas pamažu įsiliejo į Europos ir Amerikos festivalius. Indijos muzikantai buvo gerbiami ir nurodomi kaip darę įtaką. „Shakti“ padėjo atsirasti ir įsigalėti „pasaulio muzikos“ (world music) idėjai, kur įvairiausių šalių muzikantai, etninės tradicijos, instrumentai ir stiliai kūrybiškai bendradarbiauja.

Įrašų firmos „Columbia“ atstovai iš pradžių nepasitikėjo nauju Johno McLaughlino projektu ir manė, kad tai tik atitraukia jį nuo sunkokai prognozuojamos, bet sėkmingos „elektrinės“ grupės „Mahavishnu Orchestra“. Pirmasis „Shakti“ albumas buvo įrašytas koncerte, leidėjams guodžiantis, kad bent nebrangiai kainavo. Taip pasaulį išvydo plokštelė „Shakti“ (1975). Ji skambėjo gyvybingai ir įamžino džiugų muzikantų „džemą“, kuris vienoje pjesėje trukdo vos ne pusę valandos. Grupės sėkmė ir įvertinimas džiazo festivaliuose leido sėkmingai įrašyti dar kelis albumus: melodingą ir kiek ilgesingą „Saują grožio“ („A Handful of Beauty“, 1976) bei sutelktą ir grakštų „Natural Elements“ (1977), kurių galima klausyti lyg artimiausių melodijų net niekad negirdėjus indiškos muzikos. Galbūt būtų buvę prasminga baigti „Shakti“ etapą tokiu kerinčiu albumu. Laimė, geriems avangardiniams Johno McLaughlino sumanymams lemta atsikurti. Sėkmingai gyvuoja projektas „Remember Shakti“, kuriame groja ir improvizuoja indų muzikantai. Surengta nemažai koncertų Indijoje, Europoje, išleisti muzikos diskai ir vaizdo įrašai. Johnas McLaughlinas, nebūdamas indų kilmės, tapo vienu iš nedaugelio, kurį nuo pat pradžių palankiai įvertino Indijos klausytojai.

Tuomet leidybinė firma „Columbia“ neįžvelgė tokio grupės „Shakti“ komercinio potencialo kaip „Mahavishnu Orchestra“ (kurios sėkmę firma sąmoningai hiperbolizavo). Galbūt leidėjų pageidavimai iš dalies paskatino Johną McLaughliną grįžti prie skambios elektrinės gitaros. Buvo išleistas kiek nostalgiškas albumas „Electric Guitarist“ (1978), kurio įžanginiame kūrinyje galima išgirsti beveik visą senąjį pirmosios sudėties „Mahavishnu Orchestra“. Išraiškingas kūrinys „Friendship“ atskleidė žavų gitarų duetą su Carlosu Santana, primindamas, kad jųdviejų draugystė lieka tvirta.

Toliau sekė Johno McLaughlino bandymas suburti naują grupę, dalyvaujant buvusiam „Shakti“ smuikininkui Shankarui, pavadinimu – „Vienos tiesos grupė“. Lieka apgailestauti, kad grupė „One Truth Band“ išleido tik vieną plokštelę „Electric Dreams Electric Sighs“ (1978), pripildytą „elektrinių svajų bei elektrinių atodūsių“. Albumas kupinas ir funky ritmų, gero nesenstančio bliuzo. Dvasinga baladė „Meilė ir supratimas“ („Love and Understanding“) patvirtina, kad Johnas McLaughlinas galėtų sėkmingai vadovauti brandžiai populiaraus roko grupei. Netikėta kompozicija „Miles Davis“ – lyg graži padėka meistro puoselėto džiazroko „atnaujinimui“ (1969 m. garsiajame albume „Bitches Brew“ pasirodė kūrinys, pavadintas „John McLaughlin“, skirtas tuomet jauno gitaristo garbei). Verta prisiminti, kad Milesas Davisas apie 1978 m. gyveno atsiskyręs, beveik nesitikėdamas grįžti į muzikinį gyvenimą.

Johnas McLaughlinas kartu su Al Di Meola bei flamenko virtuozu Paco De Lucia pradėjo akustinių gitarų trio pasirodymus, neretai tituluojamus kaip geriausius pasaulyje. Tai įamžinta bene labiausiai žinomoje koncertinėje plokštelėje „Penktadienio vakaras San Franciske“ („Friday Night in San Francisco“, 1980) bei studijiniame įraše „Aistra, grakštumas ir ugnis“ („Passion, Grace And Fire“, 1982).

Johnas McLaughlinas vis dar puoselėjo ketinimą atkurti grupę „Mahavishnu Orchestra“. Galiausiai tai pavyko – subūrus dar vieną „Mahavishnu“ mozaiką. Vienintelis senosios grupės narys čia buvo būgnininkas Billy’s Cobhamas, lig tol garsėjęs puikiais solo darbais. Atėjo saksofonistas Billas Evansas, bosistas Jonas Hellborgas bei klavišininkas Mitchas Formanas. Smuiko nebebuvo, ir tai suteikė kitokį skambesį. Liko ekspresyvi, vietomis „aštri“ Johno McLaughlino gitara – dabar naudojant daugiau elektroninių efektų bei gitaros sintezatorių. Muzika „svingavo“ ant griežtokų ritminių „pamatų“, atitinkančių naujosios bangos epochą, bet buvo formuojama nauja fusion muzikos era. Naujos grupės albumas, išleistas 1984 m., vadinosi „Mahavishnu“ (ir atspindėjo tikslesnį kolektyvo pavadinimą).

Panašia kryptimi suko ir Milesas Davisas, po ilgos pertraukos grįžęs prie muzikinės veiklos. Johnas McLaughlinas grojo gitara keliuose paskutiniuose Mileso Daviso albumuose: drastiškame „Tu areštuotas“ („You’re under Arrest“, 1985) ir bene geriausioje maestro vėlyvojo periodo plokštelėje „Aura“ (1989), įrašytoje 1985 metais.

Kol kas paskutinysis „Mahavishnu“ grupės diskas buvo „Nuotykiai Radiolende“ („Adventures in Radioland“, 1986). Kaip visad, čia buvo gerų melodijų, „elektrifikuotų“ keistai laužytų ritmų, gal kiek daugiau džiazo ir eksperimentavimo.

Minėtieji albumai pabrėžė šiandienės Johno McLaughlino stilistikos bruožus. Galbūt tai panašu į visos muzikinio gyvenimo patirties apibendrinimą ir skamba sodriau, tačiau vis dar grakščiai.

Vienas naujausių Johno McLaughlino diskų „Industrinis Zen“ („Industrial Zen“, 2006). Griausmingumu ir garsumu galėtų priminti ankstyvą „Mahavisnu Orchestra“ kūrybą. Tai keistai skaidri muzika, kuri galėtų netgi raminti, gindama nuo šiandieninio miesto triukšmo. Paskutinis gitaros ilgaamžio meistro albumas „Paslankumo taškas“ („Floating Point“, 2008) ne tik apima džiazo eksperimentus, elektroninius efektus nuo naujosios bangos laikų, bet įtraukia ir indų muzikantus, sudėtinga rytietiška poliritmika čia derinama su vakarietišku džiazroku, tarsi suliedama turtingą „Mahavishnu Orchestra“ patyrimą su amžinai kūrybinga šventąja „Shakti“ energija.

Johnui McLaughlinui kūryba visad siejosi ir su grojančiojo savimone: „Mano muzikinė veikla – tai dvasios darbas; pačios mano sielos pažadinimas, asmenybės tobulėjimo siekis.“ Galbūt šioje skambioje dvasinėje kelionėje nauja koncertinė Johno McLaughlino „rytų–vakarų“ grupė „4th Dimension“ dar aplankys ir mus.

 

Apie muziką

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6
  • 7
News image

G.Taškas - Šių dienų bliuzas: KENNY WAYNE SHEPHERD

1995 m. Amerikos blues žanro muzikinėje erdvėje pasirodo pirmas Kenny Wayne Shepherd albumas „Ledbetter Heights“. Jaunas gitaristas (18) muzikuoti pradėjo būdamas 7-erių, praktikuodamasMuddy Waters grojimo manierą. Vaikinas tiesiog užaugo bliuzinėje aplinkoje, nuo 13 metų grojo...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?

Mindaugas Peleckis Kas yra ir kada gimė pirmieji koveriai? Kodėl jie tokie gajūs ir ar ilgai lemta gyvuoti koverių kultūrai? Ar ji – teigiamas, ar neigiamas reiškinys? Tokios mintys kyla...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - Pasiklydę stiliuje: garso menininkams reikalinga revoliucija

Mindaugas Peleckis Asmeninio archyvo nuotraukoje: Dariaus Čiutos „Sound“. 2005-ieji, Kaunas. Jau kuris laikas netyla ginčai tarp muzikantų, muzikologų ir kalbininkų, kaip apibendrintai vadinti naujausias muzikos kryptis. Eksperimentinė muzika, postmuzika, drill,...

Skaityti daugiau
News image

Lukas Devita. Drąsos ir užuojautos orkestras – „Mahavishnu“ ir Johnas McLaughlinas

Lukas Devita 2008-10-20 Vasarą Vilniuje koncertavo atsikūręs legendinis džiazroko kvartetas „Return to Forever“, vėl primindamas stilių samplaikos įtaką ir reikšmę muzikiniam pasauliui. Puoselėti savotišką stilių „suliejimą“ (fusion) nebuvo lengva ir...

Skaityti daugiau
News image

Mindaugas Peleckis - „Grinderman“ – sielų šlifuotojo bliuzas

2007-12-05 Mute, 2007 Nickas Cave‘as savo kūryba džiugina jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o pats neseniai atšventė penkiasdešimtmetį. Viena vertus - šio australo nereikia pristatinėti, kita vertus – jis visada...

Skaityti daugiau
News image

Gediminas Kajėnas - Alternatyvi muzika gyva, tik jai nėra kur skambėti...

2006-08-28Šią vasarą kaip niekad buvo daug įvairių muzikos festivalių, kurie vyko gražiuose gamtos kampeliuose, atokiose sodybose, prie ežerų. Šie festivaliai sukvietė alternatyvios muzikos – roko, bliuzo, reggae, pankroko, ska, elektroninės...

Skaityti daugiau

Lukas Devita - Vėl kelyje su Jacku Kerouacu

Jeigu paklausite kodėl Keruakas čia, reiškia jo neskaitėte.*****Lukas Devita - VĖL KELYJE SU JACKU KEROUACU Literatūra ir menas2004-10-01 Knygynų lentynose vėl pasirodė Jacko Kerouaco "Kelyje" ("On the Road", 1957), atstovaujanti...

Skaityti daugiau

Bliuzo poezija, proza

  • Sodas
  • ...iš Balt..
  • Liūdnas
  • Nutrūkęs
  • Namų
  • Hazmat

G. Sadauskas - Sodas: Nauja daina

Žinios praneša, kad vakar buvo daug aukų   Nepasimokė niekas vėl iš praeities pamokų   Kažkur sugriuvo namas, o kažkur sužlugo planai   Chaosas visuotinis skersai ir išilgai   Trokštų daugelis visus kitus be...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Bliuzas iš .... Baltarusijos

Bliuzas iš .... Baltarusijos?!? Oh yea, baby…. Tuo negalėjau patikėti ir aš, pirmą kartą išgirdusi puikia anglų kalba traukiama “Look what you get, Girl”. Bet daina man velniškai patiko, pakėlė...

Skaityti daugiau

Lengstonas Hjuzas - Liūdnas bliuzas

http://minciu-pasaulis.net/ Lengstonas Hjuzas "Liūdnas bliuzas" Žemas mieguistas balsas dudena Prie pianino melodiją seną. Tai negras dainuoja. Gatvei iš lėto prieblandon skęstant, Blausiai dujų liepsnelei plazdant, Jis tyliai linguoja, Jis tyliai...

Skaityti daugiau

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas

Julius Keleras - nutrūkęs bliuzas  esu pienburnis, tamsoj ieškantis elektros jungtuko, esu pieno pilna burna juodą naktį bandantis grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti degtuką ir žiūrėti į apšviestą veidą, kuris atsiranda staiga jį atplauna šviesa, jis išnyra sekundei...

Skaityti daugiau
News image

Girl in BLues - Namų šeimininkės užrašai

Nekenčiu jos. Nekenčiu jos visą savo esybe. Negaliu nenusipurtyti vos tik apie ją pagalvojus. O užsiminus Brangiausiam, kad jos nekenčiu – išgirstų kiek įsižeidusį jo balsą – ir iš kur...

Skaityti daugiau
News image

Girl in Blues - Hazmat Modine charizma

Pavydėkit mums, kaimynai. O dar geriau – atvažiuokit pas mus, nes jau greit, jau tuoj, jau nebedaug, ir visi mes draugiškai galėsime patrepsėti, dainuodami - Uuap pap pira uap pap...

Skaityti daugiau
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis