LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Apsilankė-lt 2008 John Mayall Vilniuje
John Mayall Vilniuje
Apsilankė.lt - 2008

2008 Liepos 16 d. į Lietuvą su vieninteliu koncertu atvykstantis John’as Mayall’as daugiau nei 35 metus gyvena Kalifornijoje. Į muzikos istorijos puslapius įrašytas kaip „britiškojo“ bliuzo kūrėjas. Jis visiškai nemėgsta užuominų apie jo amžių, o ypač nemėgsta būti vadinamas  „britų bliuzo tėvu“.

John’as Mayall’as gimė 1933 metais netoli Mančesterio. Domėtis bliuzu jis pradėjo ankstokai — tik trylikos metų amžiaus. Tiesa, persikelti į Londoną ir pasirinkti bliuzą pragyvenimo šaltiniu bei savo profesija jis nusprendė vėlai — tik 30-ies metų.


John’o Mayall’o biografijoje yra daug spalvingų momentų. Vienas jų - gyvenimas namelyje medyje. Penkiolikmetis jaunuolis pareiškė tėvams, kad išsikelia iš jų namų ir keliasi į nuosavus namus medyje, kuriuos jis pats ir susikūrė. Name tarp lapų ir paukščių jis pragyveno keletą metų. Ši istorija apaugo legendomis ir atlikėjas stengiasi interviu metu prie jos neapsistoti, nors tai dar vienas įrodymas apie jo originalumą ir nepriklausomą asmenybę.

1963 metų birželį po draugų įkalbinėjimų Mayall’as uždarė savo namelį medyje, kuriame,buvo apsigyvenęs su savo jauna žmona Pamela, ir išvažiavo užkariauti Londono. Jis puikiai suvokė, jog norint ko nors pasiekti, reikia bandyti, nes kitaip visą savo gyvenimą grauš sąžine, kad to nepadarei. Tikriausiai išsireiškimas “užkariauti” nelabai čia tiktų, nes 1963-ųjų pradžioje Londone buvo galima suskaičiuoti keletą šimtų žmonių, kurie galėjo suprasti bliuzą ir keletą klubų, kur leido jį groti.

1963 metais Londone John‘as Mayall‘as subūrė grupę The Bluesbreakers. Skiriamuoju šios grupės bruožu buvo jos narių kaita. John’as buvo priekabus ir agresyvus grupės lyderis. Jis ieškojo naujų žmonių kiekvienam naujam savo sumanymui ir be skausmo su jais po idėjos įgyvendinimo išsiskirdavo. Taip, grupėje John’as Mayall’as buvo „bosas“, tačiau ant scenos atlikėjams leido reikštis, aranžuoti ir improvizuoti visiškai laisvai. Muzikantai nepyko ant jo, nes darbas pas John’ą Mayall’ą jiems būdavo puiki profesionalumo rekomendacija gyvenimo aprašyme.

1965 metais prie grupės The Bluesbreakers prisijungė Eric’as Clapton’as. Kartu jie išleido 1966-ųjų metų albumą "Bluesbreakers With Eric Clapton", tapųsį ne tik pasaulinio bliuzo ir roko klasika, bet ir pirmaja komercine sėkme. Septintame dešimtmetyje kartu su John Mayall grupėje grojo tokie atlikėjai kaip Peter Green, Mick Fleetwood, Andy Fraser, Mick Taylor ar Jack Bruce. Šie muzikantai ilgainiui tapo ryškiausiomis britiškojo roko žvaigždėmis, sukūrusiomis tokias grupes kaip Cream, Fleetwood Mac, Free, Juicy Lucy, Colloseum, Rolling Stones ir kt.  

60-tųjų pabaigoje John’as Mayall’as tampa kultine figūra, nepaliaujančia stebinti publikos, nors nė viena iš daugelio jo dainų, bematant atpažįstamų dėl specifinio jo balso tembro, taip ir nepasiekė hitų aukštumų.

Priešingai nei dauguma kitų kolegų, kurie sėkmingai kūrybiškai startavo su John‘u Mayall‘u, pats jis nekoncertavo Amerikoje iki 1968 metų. Pirmosios The Bluesbreakers gastrolės už Atlanto įvyko 1968-ųjų metų sausį, o jau 1969 – aisiais John’as  visam laikui persikraustė į Kaliforniją, kur gyvena iki šių dienų. Jis liko sužavėtas žaliuojančia vasariška gamta ir atsipalaidavusiais žmonėmis. Ten John’as pasistatė savo svajonių namą - jaukų, pilną pintų baldų, paveikslų, plokštelių, instrumentų, meno kūrinių. Namą, kur dieną ir naktį pučia vėjas nuo vandenyno, plazdendamas lengvas užuolaidas ant langų.

Septyniasdešimtieji metai bliuzui tapo mirusiu sezonu. Užsidarinėjo muzikiniai klubai, sustojo albumų leidyba, muzikantai pakavo savo instrumentus ir persikvalifikavo į barmenus, nekilnojamo turto pardavėjus, taksistus ir t.t. Didžiausios įrašų kompanijos nebesiūlė britų „bliuzmenui“ pasirašinėti kontraktų, sumažino koncertų skaičių. Visais atžvilgiais žemiausias taškas John’o Mayall’o kūryboje buvo pasiektas 1979-aisiais. Prie viso to dar prisidėjo gaisras, kurio metu sudegė jo rankomis statytas namas. Gaisro metu pražuvo visas archyvas: John’o ir jo tėvo dienoraščiai, unikalūs įrašai, didžiulė biblioteka, paveikslai ir visa kita. “Tuomet aš praradau viską” – po gaisro kalbėjo John‘as.

Aštuoniasdešimtųjų viduryje John’as sau pasakė: “Surink visas savo gyvenimo liekanas ir pradėk statyti iš naujo”. Su tokiomis mintimis jis pradėjo naują etapą. Galima pasakyti, kad toliau sekęs kūrybinis renesansas prasidėjo nuo grįžimo prie ištakų – paprasto bliuzo. Mayall’as atgaivino grupę “The Bluesbreakers”, pakviesdamas į ją du puikius gitaristus Coco Montoya ir Walter’į Trout’ą, kurie vėliau pradėjo savo sėkmingas solines karjeras. Beje, abu šie atlikėjai su savo grupėmis sėkmingai koncertavo radijo stoties „Relax FM“ kvietimu ir Lietuvoje. Prisiminkime Mayall’o nepaprastą gebėjimą atpažinti talentus. Bėgant metams šis gebėjimas ne susilpnėjo, o tik patobulėjo.

Taip vadinama „antroji bliuzo banga“ pasaulyje nuvilnijo aštuoniasdešimtųjų pabaigoje ir siautėjo iki devyniasdešimtųjų vidurio. John’as Mayall’as tapo vienu iš pagrindiniu bangos didvyrių ir netgi savotišku simboliu.

Žilagalvis, bet puikiai atrodantis “juodojo bliuzo baltasis karalius”, šį rudenį švęsiantis 75-ąjį gimtadienį, neužmigo ant laurų, toliau kuria ir šiandien. Kaip ir anksčiau jis vengia viešumo, netapo pop-artistu, bliuzo žvaigždė nesukūrė nė vieno šlagerio hitų paradui. Jis reguliariai išleidžia albumus, kuriuos kritikai apibūdina epitetais “labai įdomus, puikus” ir panašiais. Svarbiausia , kad klausytojai tuoj pat juos išperka. Nežiūrint garbaus amžiaus, John’as Mayall’as aktyviai koncertuoja, be sustojimo keliauja po pasaulį, o liepos 16 dieną užsuks ir į Vilnių. Jokių rezultatų jis sumuoti nesiruošia: “tiesiog viskas tęsiasi”.

Renginių organizavimo agentūra RELAX Live!, bendradarbiaudama su radijo stotimi RELAX FM, pristatė Lietuvai tokias bliuzo ir rokenrolo muzikos žvaigždes kaip Coco Montoya, Walter Trout, Bernard Allison, John Lee Hooker Jr., Duke Robillard Band, Ten Years After, Shemekia Copeland, Tommy Castro Band, projektą „Bliuzo karavanas 2008“, Mike Sanchez, The Jets, Eva Eastwood ir kt.

http://www.gramofonas.lt/

Atsiliepimas iš forumo  http://www.biteplius.lt/
kertukas
Geras banginis
(kalba netaisyta)

JOHN MAYALL and the bluesbrakers

2008-07-19 FORUM PALACE, Vilnius

-Žiūrėk, ar ne JIS pardavinėja įrašus?, klausė viena, matyt, iš principo naivesnė koncerto lankytoja savo kompanionės.
- Taip, pardavinėja. Tik, žinoma ne JIS, o iš JO komandos, - neabejodama atsakė, matyt, gudresnė draugė.

Čia privalėjau įsikišti ir ryžtingai nutraukti dviejų nebe pirmos jaunystės muzikos gerbėjų dialogą, kurios vėluodamos aptarinėjo priešais rūbinę matomą žmogų. Skubiai paaiškinau - tai būtent JIS, pats JOHN MAYALL, Eric Clapton, Chris REA akivaizdus ir neakivaizdus mokytojas, vadinamas britų blues tėvu, stovi sau linksmai nusiteikęs prie mažo staliuko ir siūlo savo įrašus. Moterims nieko kito neliko, kaip nuskubėti pasilabinti su žvaigžde...
Nors akivaizdu, bet savotiškai neįtikėtina. Su panašiu reiškiniu susidūriau tik kitos kartos fusion saksafonininkei CANDY DULFER atveju. Ryški saxo virtuozė, kažkiek dainininkė, modelis pagal išvaizdą, tęsėjo pažadą ir po kokių 20-ies minučių po koncerto, atėjo į Kongresų rūmų vestibiulį ir dalijo parašus, pardavinėjo plakatus, CD visiems kas tik panorėjo. Bet čia - vietoj to, kad kauptų jėgas savo koncertui, 75-is vyras šypsosi visiems, fotografuojasi kas tik prieina, dalija noriai autografus ne tik tiems, kas perka už 100 Lt. jo jubiliejinio koncerto 2003 m DVD įrašą, bet ir ant bilietų. Tik gavęs bilietą su nuotrauką, iškart puoliau prie maestro. Jis išsišiepęs ėmė baksnoti - žiū, jau esu pasirašęs. Oh, nepastebėjau ;D. Greit sumečiau išrėžti, kad "Jūs toks šaunus, kad esu nieko prieš ir dėl "second sign". Tai bluesmeną jau visai prajuokino...

Ir ką pasakysite, nuogąstavimai, jog vyrukui gali atsiliepti jo show foje, pasirodė nieko verti. Reikėjo matyti, kaip aštuntą dešimtį įpusėjęs veteranas "ardėsi" scenoje, atstrakaliodamas už visą bluesbreakers sudėtį, kaip reaguodavo į grupės pateikiamos muzikos spalvas, kaip bendravo su kolegomis! Neįtikėtina santikyje su amžiumi!
Trumpai apšilęs prie KURZWEIL klavišų, ryžtingai nurovė nuo stovo mikrofoną kiek pabliuzavo balsu ir kairiąja ranka spausdamas mikrofoną kartu su lūpine armonikėle, dešinę raitė pianizmo frazes. Taip prasidėjo publikos varymas į ekstazę, į kurios kulminaciją koncertas vis kilo...
Dar skaitantiems tą, ką parašiau, noriu ryžtingai pabrėžti, kad visuose veiksmuose ką darė "Bluesbrakers" su savo lyderiu Forum Palace neįmanoma įžiūrėti nė kruopelės chaltūros. O jos tikrai būna per vidutinio lygio bluesmenų show. Bet šiuo atveju turime reikalą ne su tokiais. Netgi JOHN MAYAL "visų galų meistru dirbo irgi ne dėl efekto.
Kadangi tą jubiliejinį 70-čio DVD turėjau anksčiau, tai nesunku buvo palyginti kaip atrodė koncertas prieš 5-is metus didžiulėje salėje ir vakarykštis žymiai kuklesniame Vilniaus FP. BLUESBRAKERIUOSE trūksta vienintelio akcento - puikaus Hamondo vargonininko TOM CANNING. (tai štai kodėl MAYALL yra barbė-devyndarbė prie "kurzweilų" su vargoniniu registru, - paprasčiausiai jis muzikuoja už du! Kažkokios "prarajos" koncerte tikrai dėl to nėra. Kiek daugiau reiškiasi koncerte neabejotinai geriausias pasaulyje tarp antsvorį turinčių gitaros virtuozų balsingasis BUDDY WHITTINGTON. Stipriai jis padeda, kaip minėta, už du dirbančiam lyderiui. Be to, ir kurgi dabar nesireikši, nerodysi meistrystės. Minėtame jubiliejiniame koncerte buvo atvykę pasveikinti maestro ir virkdė gitaras kai kam gal ir žinomas MICK TAYLOR ir jau niekam negirdėtas kažkoks ERIC CLAPTON... Jų čia nebuvo, tai Buddy teko vienam priblokšti "pelių forumo" klausytojus meistriškumu. Jam akivaizdžiai sekėsi...
Neįmanoma nepastebėti ir kukliai reiškusiam emocijas, bet nekukliai puikiai skambėjusiam mušamųjų bosui JOE YUELE. Pasigėrėtini "Bluesbreakresu" mušamieji! O štai taip pat grupėje aname jubiliejiniame koncerte bass gitara grojęs HANK VAN SICKLE, šįkart nutarė atrodyti kur kas kukliau nei jubiliejiniame koncerte. Paislėpęs po kepke, jis visiškai nelindo į "rampų šviesą", nerodė emocijų. Bet vėlgi, kokia puiki, nors visiškai kuklių muzikinių raiškos priemonių vedina, buvo boso partija koncerte!
Ir nemanykite, kad jie meistriškai kaip pradėjo tipinį BLUES varinėti, taip ir varė visas pusantros valandos. Nieko panašaus - kūriniai didžiai skirtingi tempu, ritminėmis struktūromis, jausminiais akcentais bei garsine išraiškai. Nuo visai ramių, lyriškų kompozicijų, lydimų vienišo pianininio garso akompaniamento, iki aiškaus rock žanro. Ir, žinoma, bliuzo su gražiu Kurzweil leidžiamų vargoninio garso. Tikrai įvairios muzikos koncertas.
Lieka pasidžiaugti garso kokybe. Mačiau, kaip per pirmą kūrinį suteikė instruktažą vietinis garsistas, rodosi, Mayall amžiaus amerikonų specui. Telieka konstatuoti - vietinės Anties įgarsinimas šiuose rūmuose buvo artimas fiasko, lyginant su užjūrio grupės koncerto įspūdžiu.
Kas dar? Lyg ir viskas. Tiesa, neįmanoma neprisiminti, jog koncerto pradžioje Buddy raiškiai ir pabrėžtinai išreiškė padėką THE ROAD BAND bei BLUESMAKERS, grojusiems prieš juos. Dažnai tokį faktą su apšildančiais mūsų muzikantais (beje, šiems sukoncertavusiems, išties puikiai) prisimenate? Aš, tikrai ne!
Kaip ir visi didieji (pvz. Bjork), akivaizdžiai džiaugęsi koncertu, John MAYAYLL nešūkavo, kokie puikūs žiūrovai ir nežadėjo grįžti. Bet tai tikėtina, jeigu ką sudomino mano mėgėjiški paistaliukai. Kaip bebūtų, apeliacija į maestro amžių tiems, kas pabuvojo koncerte, pasirodytų nesavalaikė...

 

 

Komentuoti

Jūsų vardas:
Jūsų el. paštas:
Jūsų Web:
Pavadinimas:
Komentaras (čia galite naudoti HTML žymas):
  Kodas patikrinimui. Tik mažosios raidės be tarpų.
Kodas:
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis