LietuviųEnglish (United Kingdom)
Pradinis puslapis Apsilankė-lt 2006 Prisiminti Bryan Lee
Prisiminti Bryan Lee
Apsilankė.lt - 2006

dotJazz - Prisiminti Bryan Lee

2006 07 24

bryan-lee1

Tekstas: Kastė Mateikaitė

Dabar liepos vidurys. Kaitra jau kelintą dieną kankina apsnūdusius Vilniaus gyventojus. Kasdienio darbo ar kitų reikalų priversti sėdėti tvankiuose miesto butuose ar kontorose turbūt ne vienas susimąsto apie atostogas saulėtame pajūryje, gaivinančią vėsą nuo vandens telkinio ar ramų vakarą su draugais miške. Ir man tenka per patį atostogų įkarštį sėdėti Vilniuje. Ir mane apninka įvairios mintys. Ir viena jų – tai gaivaus pavasario lietaus prisiminimas. Tada lijo kaip iš kibiro, tada griaudėjo ir žaibavo. Nulijo, nužaibavo, liko tik drėgmės ir artėjančios vasaros kvapas. Tas kvapas atlydėjo mane į Forum Palace, kur turėjo įvykti bliuzo Homeru vadinamo, Bryan Lee koncertas.

Mačiau pavienes reklamas spaudoje, bet eiti į šį koncertą neketinau. Bliuzas – ne mano stiliaus muzika, nors nieko prieš ją niekada neturėjau. Be to ir bilietai brangūs – tikrai ne studentiška pramoga. Ir štai netikėtai atsirado galimybė. Tad kodėl gi ja nepasinaudojus, tuo labiau kad kartu galėsiu giliau pažvelgti į šią mistinę, juodąją, purvinąją, senąją muziką – į bliuzą, davusį pradžią pačiam džiazui. Galbūt galėsiu giliau suvokti džiazą, perpratus jo šaknis, prigimtį, pajutus jo pirmykštį alsavimą.

Forum Palace – tai ne platus kukurūzų laukas, kur saulės atokaitoje juodųjų vergų lūpose gimė bliuzas, išsakydamas vargus ir negandas, apdainuodamas sunkų darbą, kartu palengvindamas, atgaivindamas, teikdamas paguodos ir vilties. Forum Palace – tai anaiptol ne amerikietiškas salūnas, pritvinkęs alkoholio, prakaito ir rūkalų kvapo, kur po dienos darbų susirenka išvargę, pramogų ir atsipalaidavimo ištroškę vyrai atsigaivinti alumi, akis paganyti į dailias padavėjas, gal net pasipešti. Taip aš įsivaizduoju tą vietą, kur skambėdavo, o gal vis dar skamba amerikietiškas bliuzas. Forum Palace – tai erdvi salė, šiek tiek primenanti amfiteatrą, kur prabangos įvaizdį palaiko puslankiu išdėlioti staliukai, tarp jų nardantys padavėjai, siūlantys brangius gėrimus bei valgius. Daug metų prabėgo nuo bliuzo gimimo, nuo jo klestėjimo laikotarpio. Ne be tas laikas, ne ta vieta.Tad ar čia skambės tikrasis bliuzas?

Scenoje pasirodo trys Latvian Blues Band muzikantai: būgnininkas Rolands Saulietis, bosininkas Janis Bukovskis ir klavišininkas Oskars Semerovs. Jauni, niekuo iš pirmo žvilgsnio neišsiskiriantys, jie pradeda groti bliuzo ritmu, iki skausmo visiems žinomu ir pažįstamu, paprastu, tačiau tuo pačiu įsismelkiančiu iki pačių širdies gelmių – tai savotiškas kraujo pulsavimo ritmas, tai ir yra bliuzas. Kai muzika įsisiautėja, bosininkas pakviečia į sceną patį Bryan Lee – aklą, pagyvenusį gitaristą bei vokalistą. Išgyvenęs potvynį Naujajame Orleane, neseniai palaidojęs seną draugą, vadybininkąir klavišininką Teo Leyasmeyer’į, Bryan Lee patogiai įsitaiso scenos centre esančiame krėsle ir pasveikina publiką tobulais gitaros garsais. Vėliau jis dainuos kimiu, žemu balsu keistu amerikietišku akcentu kartu sau pritardamas gitara. Sunkiai suprantami žodžiai suteiks tradicinei dvyliktaktei bliuzo harmonijai savotišką spalvą, žadindami klausytojo jausmus ir vaizduotę. Paprasti, kaip juoda žemė, žodžiai apie darbą, apie meilę ir gyvenimą, priartins muziką prie klausytojo širdies, sutapatindami ritmą su širdies dūžiais. Tokia ta bliuzo galia, kur muzika ir žodžiai neįsivaizduojami atskirai. Tokį bliuzą grojo senasis Bryan Lee.

Tačiau turbūt ne be reikalo senasis bliuzo vilkas pasirinko tokius jaunus bendražygius. “Come on, James! Are you ready for John? Alright brother James, show me what you’ve got!” – skambėjo lyderio raginimai tarp dainos žodžių.Tada pasigirsdavo subtilūs, energingi klavišinių, bosinės gitaros, būgnų solo, prikaustydami klausytojų dėmesį originaliomis, drąsiomis idėjomis, įkaitindami kraują jaunatviškomis improvizacijomis, išjudindami virtuozišku atlikimu.Bryan Lee tuo tarpu sėdėdavo kiek palinkęs į priekį, pasukęs galvą į jaunąjį kolegą, nė nekrustelėdamas. Tik retkarčiais bliuzo ritmo pagautas linguodavo galva. O publikos plojimus sutikdavo su vos pastebimu iš po plačiabrylės skrybėlėsšypsniu: “Taip, mano draugai žino ką daro.” – tarsi sakydavo ta šypsena. Taip šalia seno gryno bliuzo radosi džiazo elementų. Aiškus konkretus ritmas davė laisvę improvizacijoms. Galbūt tai ir buvo džiazo gimimas?

Išėjus iš tamsios, muzikos ekstazės pripildytos salės, pasitiko vakaro vėsa. Ji vis dar kvepėjo praūžusia liūtimi, vis dar tvyrojo žaibų kvapas. Snaudžiantis miestas turbūt nė nebuvo pastebėjęs, kaip per porą valandų grupė žmonių išgyveno ir vasaros laukų kaitrą, ir salūnų dūmų bei alkoholio svaigulį, ir paprastą gyvenimo bei meilės skonį. Viską, kas telpa žodyje “bliuzas”.

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis