Mindaugas Peleckis

Asmeninio archyvo nuotraukoje: Dariaus Čiutos „Sound“. 2005-ieji, Kaunas.

Jau kuris laikas netyla ginčai tarp muzikantų, muzikologų ir kalbininkų, kaip apibendrintai vadinti naujausias muzikos kryptis. Eksperimentinė muzika, postmuzika, drill, microsound, glitch – pernelyg konkretu, nes ribos tarp stilių senokai nusitrynė, o priešdėlis post- tereiškia tęstinumą. Tad nusprendžiau išklausyti įvairių nuomonių, nes dabar jaučiuosi kaip filmo „Pasiklydę vertime“ herojus.

Kalbininkai: pomuzikė arba postmuzika

Eksperimentinės muzikos kūrėjo Dariaus Čiutos pasiūlytas terminas po-muzika kalbininkams nepatiko. Jie liepė jį ištaisyti. Kai kreipiausi į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultantus, gavau tokį atsakymą: „Variantas po-muzika netinka rašybos ir darybos požiūriais (lietuvių kalboje nejungiame priešdėlių brūkšneliais, jei darytume žodį su priešdėliu po-, turėtų būti pomuzikė). Vis dėlto siūlytume vartoti postmuziką, šis žodis turėtų keletą reikšmių (platesnę – stiliaus reikšmę, ir siauresnę – garso reikšmę), turime ne vieną terminą, kuris vartojamas platesne ir siauresne reikšmėmis“.

Pirmasis kalbininkų pasiūlymas (pomuzikė) išties prajuokino, nes tokį „terminą“ išgirdus tik iš norisi sakyti „postmuzikikė“, o tai jau kažkoks monstras, gimęs iš kaimo kapelos ir postmodernistinio meno.

„Po-muzika“ – D. Čiutos siūlomas terminas – nors ir kalbininkams netinka, filosofiškai yra teisingas. Prisiminkime, jog Garsas yra filosofija ir matematika, o ne tik muzika. „Po-muzika – tai visoks Garsas“, – aiškina D. Čiuta, pabrėždamas, kad muzikos nekuria, ir tai, ką kuria, yra Garsas, kuris yra po muzikos. Lygiai taip pat galėtume pritaikyti terminus „šalia-muzika“, „prie-muzika“, „virš-muzika“, „ant-muzika“ ir taip toliau. Tačiau kalbininkai čia stotųsi piestu.

Vis dėlto keista, kodėl kalbininkai nesistoja piestu prieš tokius gremėzdiškus kai kurių filosofų, pvz., Martino Heideggerio, sugalvotus žodžius „laikas-erdvė“, „čia-pasaulis“, „čia-būtis“ ir kitus? Todėl, kad žodžiai „pasaulis“, „erdvė“ ir „būtis“ lietuviški? O argi žodis „muzika“ lietuvių kalboje nėra toks senas, kad niekas net nemano jo pakeisti? Žinoma, dabar madingi naujadarai: internetas – žiniatinklis, skeneris – skaitlys, monitorius – vaizduoklis (šis jau kiek prigijo). Tačiau ar kas nors pamena tokius kai kurių kalbininkų siūlytus „šedevrus“ kaip vielabraukis (troleibusas) arba blynelis-suspaustukas (kompaktinė plokštelė)?

Be to, muzika žodynuose apibrėžiama kaip „meno šaka, kurios išraiškos priemonės yra garsai“. Taigi pati muzika nėra Garsas. Žodžio „muzika“ kilmė – graikiška; μουσική (mousikē) reiškia „Mūzų (meną)“. Johnas Cage’as manė, jog kiekvienas garsas gali būti muzika.

Džiunglės tarp po- ir post-

Mano manymu, postmuzika nuo po-muzikos (jei būtų leidžiama vartoti šį terminą) skiriasi esminiu dalyku: po-muzika yra tiesiog Garsas, nesusijęs su jokiu stiliumi, generuojamas kompiuteriu ar įrašomas iš aplinkos, tampantis sudėtinio Garso ir Vaizdo performanso (šio žodžio dar neuždraudė?) inkliuzu. Pasaulyje paplitęs žodžių junginys „garso menas“ (sound art), apie jį leidžiamos knygos, dar nepasiekusios mūsų lietuvių kalba (pvz., Alan Licht „Sound Art. Beyond Music, Between Categories“, 2007; Brandon LaBelle „Background Noise. Perspectives on Sound Art“, 2007, ir kt.). Siūlau jas pasiskaityti ne tik muzikologams, bet ir kalbininkams. A. Lichtas aiškiai pasako: „garso menas – tai menas, kuriame pirminis ir esminis dalykas yra garsas, o šis menas jį tiria, interpretuoja“. „Garsas skirtas intymiam klausymui, tai gali atverti naujus kelius“, – aiškina B. LaBelle.

D. Čiuta 2005-ųjų vasarą yra padaręs istorinį eksperimentą, kuris taip ir vadinosi – „Sound“ („Garsas“). Jo metu kompiuteris atliko muziką pagal grafinę programą, kurioje menininkas buvo kaligrafiškai nubraižęs žodį „Sound“. Tai buvo audiovizualus performansas ir mačiusieji jo nepamirš niekad. Įdomiausia, kad „Sound“ – tai kintantis dalykas, kaip ir pats Garsas. D. Čiuta neturi šio performanso įrašo. „Tačiau bet kada galiu vėl padaryti ką nors panašaus, pavyzdžiui, parašyti ne „Sound“, o lietuviškai „Garsas“, ir tai jau bus kitoks skambesys, bet vis vien tai bus Garsas, o ne muzika, tai – po-muzika“, – sako D. Čiuta.

Garso filosofija – nauja, dar tik gimstanti disciplina. Tačiau ji neabejotinai bus naujosios muzikologijos avangardas.

Beje, tai išpranašavo Fluxus narys, pirmasis pasaulyje vaizdo žokėjas (VJ) Nam June Paikas (1932–2006). Korėjiečių kilmės amerikietis, 1974 m. „nukalęs“ terminą „informacijos supergreitkelis“, pasisakė ir apie postmuziką. Esė „Naujoji muzikos ontologija“ N. J. Paikas rašo: „Pavargau nuo muzikos formos atnaujinimo – serijinė ar aleatorinė, grafinė ar penklinėje, instrumentinė ar bellcanto, rėkimas ar veiksmas, juostoje ar gyvai… Privalau atnaujinti ontologinę muzikos formą. (…) Esu toks pat klounas, kaip Goethe ir Beethovenas. (…) Kiekviena muzikinės formos revoliucija vyko dėl naujos muzikos ontologinės formos. Pavyzdžiui, nors pašaliečiui visi grigališkieji choralai savo melodija atrodo beveik vienodi, rytiniai ir vakariniai giedojimai – visiškai skirtingi. (…) Naujoji amerikiečių nuobodžioji muzika turbūt yra reakcija ir protestas prieš pernelyg jaudinančius Holivudo filmus. Postmuzika yra rami, šalta, sausa, neekspresionistinė. Ką nors išgirsti kartą per metus. Kai jau esi beveik pamiršęs paskutinį kūrinį, gauni kai ką nauja. Ji turi fiksuotą formą ir yra kaip milžiniškas vandenynas. Ramu saulėta ramu ramu lietus ramu vėjuota ramu saulėta“.

Muzikantas, kompozitorius, vienas džiazo (ir ne tik) pagrindėjų Milesas Davisas (1926–1991) yra sakęs: „Muziką pakeisti ir jai padėti galima išrandant naujus grojimo būdus, o ne naują muziką.“

Nuo muzikos ontologijos ir filosofijos pereikime prie muzikologijos. Kokius stilius įprasčiausia vadinti post-? Žymiausi jų – postrokas ir postpankas, nors minimi ir tokie stiliai, kaip post-grunge, post-hardcore, postmetalas, postfolkas (arba neofolkas), post-jam, postromantizmas, postminimalizmas, post-industrial.

Šioje painiavoje, pasak lietuvių garso menininko Ginto K, akivaizdu, kas yra, pavyzdžiui, postpankas. Tai – intelektualus pankrokas, riba tarp pankroko, gotikinio roko ir kitų stilių. Postrokas tęsia roko tradicijas, tačiau tai iš esmės instrumentinė muzika, atliekama įvairiais instrumentais (ne tik gitaromis).

Kitos alternatyvos

Žymiausias Lietuvos menininkas avargardistas Ramūnas Jaras aiškina, kad jo rengtas, tačiau dėl finansavimo problemų nutrūkęs kasmetis festivalis „Sumirimas“ (vėliau pakeistas į „Didelį pasaulį“) buvo vadinamas „paranormalios muzikos“ renginiu. „Kaip tik tada susidūriau su problema, kaip apibrėžti kitokią muziką. „Normali“ netiko, taigi priešdėlis para- atspindėjo esmę. Paskui susintezavau kaholistinį (beveik holistinį) stilių. Dar vienas apibrėžimas, kuris man patinka, – iracionalioji muzika. Racionalioji muzika – tai muzika dėl pinigų arba garbės. Deja, šiais laikais tik dėl to ji kuriama. Popsas – dėl pirmojo, klasikinė – dėl antrojo. Niekas nesugeba sukurti muzikos Nemuno pakrantei Kaune, kai ja niekas nevaikščioja, ir atlikti. Aš sugebu. Muzika Nemuno pakrantei skamba puikiai. Žiūrėdamas į Nemuną, groju jam tai, kas man rūpi. Ir jaučiu, kad jis tai supranta, išgirsta. Nors paskui, eidamas iš koncerto vietos, pamąstai, kad jis tikriausiai nieko nei suprato, nei išgirdo, ir kad tas jo dėmesys, kurį jautei jam grodamas, yra tik tavo paties interpretacinio mechanizmo darbas, todėl apšauki Nemuną netikusia balalaika. Pats didžiausias iracionalios muzikos racionalumas – kai į koncertą ateina keli klausytojai ir viską girdi gyvai“, – sako R. Jaras.
Pasak Kauno kompozitoriaus, įvairių muzikos žanrų autoriaus Algimanto Kubiliūno, muzika neturi prasmės, t. y. jos neįmanoma suformuluoti žodžiais ir išreikšti, todėl muzika jau savaime yra iracionali.
Gintas K yra gerai susipažinęs su daugybe muzikos stilių, grojęs grupėje „Modus“ industrial, o nuo 1999 m. kuriantis kaip garso menininkas, kurio stilius kritikų apibūdinamas kaip minimalistiniai skaitmeniniai garsai, sinusoidės, noise, glitch, microwave, akustinės vibracijos, taip pat – garso instaliacijos.
„Manau, kad visi post-, išskyrus postmodernizmą ir postpanką, yra išgalvoti, dirbtini, tai – tik kritikų išmonės. Postpankas yra intelektualus pankrokas. Kaip pavadinčiau, tarkime, D. Čiutos muziką? Nemanau, kad ji – kažkokia post-. Galiu atsakyti klasikiniu būdu: čia – ne mano reikalas“, – teigia Gintas K.
Tačiau ką daryti muzikologams, žurnalistams, rašantiems apie muziką? Juk čia – jų reikalas.
Kompozitorius Vytautas V. Jurgutis turi dar vieną alternatyvą: savo tarpdisciplininę kūrybą, tiksliau, jos muzikinę dalį jis vadina neogardu, kurį apibūdina kaip „daugelį dalykų, atsiradusių po modernistinio avangardo“. V. V. Jurgučio meną kritikai vadina metamenu.
Kaip matome, terminų (ir visai vykusių) yra nemažai. Kol kalbininkai siūlo vienintelį postmuzikos terminą, ketinu jį ir vartoti. Tačiau manau, jog tai – visos (gana didelės) kūrėjų, klausytojų, muzikologų bei filosofų (vis dėlto metamenas – jau filosofijos reikalas) „armijos“ reikalas, todėl būčiau laimingas, jei kiltų diskusija, padėsianti išspręsti šį svarbų klausimą.

http://www.culture.lt/lmenas/

Straipsnis publikuojamas autoriaus sutikimu